RYTPRŪSIŲ GENOCIDAS IR PSICHOPATO PUTINO KĖSLAI

Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninių gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius dvasiškai pavergti.

      Vokietijos Rytų Prūsijos žemėje iki 1944 m. gyveno apie 2,6 mln. žmonių, kurių didesnė dalis buvo ir etniniai lietuviai (Karaliaučiaus srityje lietuvininkai būrai, Klaipėdos srityje – lietuvininkai šišioniškiai). Per paskutinįjį Antrojo pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) Rytų Prūsijos gyventojų sumažėjo daugiau nei 14 kartų: šis kraštas tapo negailestingo etninio valymo vieta. 

Puolanti Rusijos kariuomenė Rytų Prūsijos pakelėse palikdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnus, o ramiuose vokiškuose ir lietuviškuose kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris, mergaites. Tūkstančiai pabėgėlių rado savo kapus Baltijos jūros dugne, kai laivus, kuriais jie plaukė, nuskandino rusų torpedos. Po karo šiame krašte, kurio dalis atiteko Sovietų Sąjungai, o vėliau Rusijos Federacijai, nebeliko beveik jokių ankstesnių tautų ir kultūrų pėdsakų.

Rytprūsių gyventojai bėga nuo artėjančios Raudonosios armijos 1944-1945 m. žiemą


Vermachto kariai kartu su vietiniais gyventojais traukiasi nuo artėjančios Raudonosios armijos

      Rytų Prūsijoje, be vokiečių ir lietuvininkų, buvo nemažai ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau Raudonosios armijos kareiviams buvo išaiškinta, kad tai fašistų (tai yra, priešų) teritorija, kad Rytprūsiai esąs karų židinys, o jo gyventojams būtina keršyti už visas skriaudas Rusijai. Ir Rusijos kariai ėmė keršyti.
      Naikinti vietinius Rytprūsių gyventojus kvietė ir rašytojas Rusijos žydas Ilja Erenburgas, Baltarusių III fronto štabo propagandistas. Jo atsišaukimai – lapeliai buvo spausdinami šimtatūkstantiniais tiražais. Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą jis taip kreipėsi į savo karius: “Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!”.
      Pirmą kartą Mažosios Lietuvos gyventojai su Raudonosios armijos žiaurumais susiduria 1944 m. spalio 9 d., kai Pabaltijo I fronto pulk. K. Petrovskio 159-oji Polocko tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės – Klaipėdos plentą, kuriuo vežimais traukėsi pabėgėliai. Tankistai juos traiškė be gailesčio. Pagal “išvaduotojų” ataskaitą per kelias operacijos dienas jų tik keli buvo sužeisti, o “priešų” sunaikinta apie 1000… 

Rusų tankai pirmieji fronto linijoje Rytų Prūsijoje

Rytprūsių pabėgėliai po Raudonosios armijos atakos

      Tikroji Rytprūsių genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d. Tuomet, Rusijos didvyrio generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusių fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms pavyko įsiveržti į Rytprūsius – į Karaliaučiaus kraštą. 1944 m. spalio 21 d. raudongvardiečiai Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf), į pietus nuo Gumbinės, surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes. Buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkų, sušaudyti. Tarptautinė gydytojų komisija, čia atvykusi po sėkmingo vokiečių kontrpuolimo, nustatė, kad net 8 – 12 metų mergaitės ir 84 metų senutė buvo išprievartautos, pastarajai kareivišku kastuvėliu nukirsta pusė galvos. 

Nemerkiemio aukos, toliau matomi vokiečių kariai, sugrįžę po sėkmingo kontrpuolimo 1944 m. spalį


Žiaurių rusų karių skerdinių neišvengė net vaikai. Nemerkiemis, Rytų Prūsija 1944 m.

      Visur, kur ėjo raudonarmiečiai, dėjosi tas pats – sadistiškas moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas, jas bandžiusių užstoti vyrų, tėvų, senelių korimas ar šaudymas. Prienų gyventojas Olaf Pasenau prisimena: “Man buvo 11 metų. Kai Karaliaučių užėmė Rusijos armija, moterys buvo masiškai prievartaujamos, o nukankintos likdavo negyvos gulėti, kitoms nupjaudavo galvas ir pamaudavo ant tvoros… Mažos mergaitės mirdavo vietoje suplėšytos. Taip tęsėsi tris paras. Paskui liautasi viešai žudyti”

Viena iš daugelio Rusijos kariuomenės išprievartautų ir nužudytų Rytų Prūsijos gyventojų


Išprievartautos ir nužudytos,- dažnas vaizdas po Raudonosios Armijos dalinių įžengimo į Rytų Prūsiją

      Daugybė Karaliaučiaus krašto ir Rytprūsių centrinės dalies civilių gyventojų bandė (vieni krantu, kiti ledu) traukti prie Piliavos (vok. Pillau, rus. Baltijsk) uosto, kad pabėgtų nuo raudonojo teroro. Juos negailestingai bombardavo rusų lėktuvai.

1944 metais visi Mažosios Lietuvos gyventojai skubiai traukėsi į Vokietiją, žinodami, kad rusų armija juos negailestingai išžudys. 

Visi Klaipėdos senjieji gyventojai gerai prisiminė vieną tragiškiausių epizodų senbuvių žemėse, kurį istorijoje paliko Pirmasis pasaulinis karas. 

Tai įvyko 1914 metais rugsėjo 4 dieną. Kelių šimtų rusų kariuomenės karių būrys puolė Šilutės krašto gyvenamą kaimą, bet buvo atmušti, kovos lauke palikę 8 žuvusius. Rusai pasitraukė atgal, kur keršydami už karininko žūtį, sudegino gyvenamuosius namus su žmonėmis ir ūkinius pastatus su visu ten buvusiu turtu, iššaudė galvijus, pagrobė arklius ir kiaules, suniokojo javų laukus...


Taip ir atsitiko per Antrąjį pasaulinį karą. Rusijos komunistinės imperijos armijos kareiviai likusias Mažojoje Lietuvoje moteris, senes, mergaites žvėriškai mirtinai išprievartavo. 

Nespėję pabėgti Mažosios Lietuvos civiliai vyrai ir berniukai buvo guldomi ant žemės ir per jų galvas traiškydami važiavo tankais, kūdikius imdavo už kojelių ir daužydavo galvomis į pastatų sienas.

 Rusų kariai taip pat išprievartavo ir visas be išimties Vokietijoje gyvenusias mergaites, moteris ir senutes. Likusios gyvos net nuo jų pastojo ir po to vyko masinis Vokietijos moterų abortas.... 


Besigelbstintieji nuo mirties buvo žudomi ir kitais būdais – netoli minėto Gėlupės miestelio buvo surengta tyčinė dviejų civilių pabėgėlių ešelonų katastrofa.


1945 metų žiemą suvaryti ant užšalusių Kuršių marių dešimtys tūkstančių taikių civilių gyventojų buvo ne tik šaudomi, bet ir skandinami, apšaudant iš patrankų ir sprogdinant marių ledą. 


Niekas dabar nesuskaičiuos ir tūkstančių Mėmelio ir Mažosios Lietuvos pabėgėlių, subombarduotų ir sušaudytų traukiantis per užšalusias Aistmares.


1945 metų gross-admirolo Karlo Denico vadovaujama operacija „Ganibal“ pasaulio laivybos istorijoje buvo didžiausia gyventojų evakuacija: daugiau nei du milijonai žmonių buvo išplukdyti laivais į Vokietiją.


Per visą Rytprūsių operaciją Rusijos komunistinės imperijos armija paskandino 73 laivus su civiliais pabėgėliais iš Kionigsbergo (Karaliaučiaus) krašto. 

"Wilhelmas Gustloff" 1939 m. Dancige (dab. Gdanskas). Nuleistas į vandenį 1937 m. Hamburge


Baisiausia iš jų – lainerio „Wilhelm Hustloff“ susprogdinimas, apie kurio tragediją verta pakalbėti atskirai.


Visuomenei gerokai plačiau žinoma „Titaniko“ (Titanic) tragedija, o beveik septyniskart daugiau aukų pareikalavusi laivo „Vilhelmas Gustlofas“ (Wilhelm Gustloff) žiauriausia katastrofa liko istorijos paraštėse kaip nereikšmingas Antrojo pasaulinio karo įvykis. 


O juk tai didžiausia laivo katastrofa, iš tiesų tyčinis Rusijos kruizinio laivo susprogdinimas per visą istoriją! 


Dešimt tūkstančių moterų, motinų su vaikais 1945 m. sausio 30-ąją buvo susodinti Gotenhafeno (Gdynės) uoste į didžiausią tų laikų Vokietijos kruizinį laivą „Wilhelm Gustloff“




Description: C:\Users\PC\Desktop\Skot skotik\272876656_2164745490345227_7222534698198597477_n.jpg

Perpildytu tuo metu vienu geriausiu pasaulyje kruiziniu laivu plaukė 10582 žmonės, daugiausia civiliai – moterys ir vaikai,  taip pat evakuojami iš karo ligoninių sužeistieji su amputuotomis rankomis ir kojomis bei nėščios moterys, kurioms viename iš denių buvo įrengtas gimdymo skyrius, - jie evakavosi iš Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto į Vokietiją. 

Tuo metų laiku vandens temperatūra Baltijos jūroje siekė vos kelis laipsnius, oro temperatūra -18º C, jūra buvo audringa. 

Rusijos komunistinės imperijos povandeninis laivas, vadovaujamas A. Marinesko, trimis torpedomis torpedavo ir paskandino „Vilhelmą Gustlofą“. Žuvo 9343 žmonės, iš jų – apie 3000 vaikų. 


Likę gyvi bandė gelbėtis gelbėjimo plaustais, tačiau daugelis lediniame vandenyje išsilaikė tik kelias minutes.  Devyni laivai bandė skęstančiuosius gelbėti, bet jau buvo per vėlu. Baisiausiai visiems atmintin amžiams įsirėžė nuskendę vaikai: vaikų galvelės sunkesnės už kojas, todėl jūroje plūduriavo tūkstančiai vaikų kojyčių. Tūkstančiai negyvų vaikų kojyčių...


Ši katastrofa ilgus dešimtmečius Rusijoje  ir Europoje  (ypač Lietuvoje)  buvo slepiama.

 

Dancige (Gdanske) gimęs vokiečių rašytojas Nobelio premijos laureatas G. Grasas (G. Grass) novelėje „Krabo žingsniu“ rašė: „Bet aš nenorėjau rašyti, nes niekas nenorėjo apie tai girdėti čia, Vakaruose, o juo labiau – Rytuose. laineris „Wilhelm Hustloff“ ir jo prakeikta istorija dešimtmečius buvo tabu, bendravokiškas, taip sakant.“ 

Vakarų Vokietijoje tik 9-ajame dešimtmetyje pradėta apie tai kalbėti daugiau ir garsiau. Parašyta knygų, atsiminimų, straipsnių, sukurta kino filmų. Kitas vokiečių dokumentalistas Geincas Šenas šią kraupią katastrofą aprašė knygose „Gustlofo katastrofa“ ir „SOS-Vilhelmas Gustlofas“.  

Pabėgėlių lainerį nuskandinusio Rusijos komunistinės imperijos povandeninio laivo kapitonui Aleksandrui Marinesko paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Rusijos  neteisėtai užgrobtame ir valdomame Kionigsberge (dabar – Kaliningrade) buvo pastatytas paminklas, įamžinantis jo „žygdarbį“ kovoje su moterimis, ligoniais ir vaikais.

Rusijos komunistinės imperijos karių žvėriškai buvo išžudyti visi, kas pasiliko nepasitraukę į Vokietiją. Išliko tik kelios dešimtys vaikų, pabėgusių į Lietuvą, kur jie gavo „Vilko  vaikų“ pavadinimą. Daugelis lietuvių šeimų juos įvaikino ir tik taip jie išliko...

   

Ir šitas barbariškai žvėriškas 2,6 milijonų taikių civilinių Mažosios Lietuvos gyventojų išžudymas iki mūsų dienų nėra pasmerktas, bailių lietuvių, kurie valdo nepriklausomą Lietuvą, net neįvardintas genocidu...  

Po karo meto teroro išlikę gyventojai buvo gaudomi ir varomi į Karaliaučiaus, Ysruties, Prūsų, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten kentė alkį, šaltį, ligas. Antai, Prūsų Ylavos lageryje 1945 – 1948 m. buvo numarinta per 10 tūkst. žmonių. Karaliaučiaus lageryje, kuriame 1945 m. viduryje buvo apie 14 tūkst. žmonių, birželio pabaigoje liko tik 6 tūkstančiai. Karaliaučiaus mieste rusai vertė net konclageriuose likusius išbadėjusius, nusilpusius vaikus kasti duobes ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti. 

Rusijos kariniai daliniai okupuoja Tilžę (dab. Sovetskas) 1945 m. žiemą


Rusijos kariniai daliniai užima Karaliaučiaus miestą (dab. Kaliningradas). 1945 m. pavasaris


      1945 m. rugsėjo mėn. Karaliaučiaus krašte buvo įkurta Ypatingoji Kionigsbergo karinė apygarda. Čia tuomet dislokuota apie 300 tūkst. Rusijos kariškių. Traukinių ešalonais buvo atvežta apie 20 tūkst. pirmųjų kolonistų iš Rusijos.  SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas administruoti SSRS Rusijos Federacijos sąjunginei respublikai, o liepos 4 d. įsaku – pervadintas Kaliningrado sritimi (Kaliningradskaja oblast), Stalino sėbro vardu. 


Remiantis 1942 m. sausio 1 d. buvo priimta Jungtinių Tautų deklaracija, susivienijo 26 Sąjungininkų valstybės. Neoficialaus vadinamajo Didžiojo Trejeto (angl. „The Big 3“) aljanso, kurį sudarė Jungtinė Karalystė, Tarybų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, priimti sprendimai turėjo lemiamos reikšmės sąjungininkų strategijai karo metu visame pasaulyje. Kodėl Didžiojo Trejeto aljansas Karaliaučiaus kraštą priskyrė Rusijai, o ne Lietuvai? 

Dėl to, kad A.Sniečkus, tuometinis LSSR pirmasis sekretorius, su savo bendrais jo atsisakė. 

Svetimą žemę iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko sričių užplūdo naujieji kolonistai... Iš kolonistų, demobilizuotų karių ir atvežtų paleistų iš kalėjimų kriminalinių nusikaltėlių susiformavo rusakalbis naujųjų krašto gyventojų kontingentas.
      Rusijos administracija, norėdama nuslėpti čia iki tol gyvenusių žmonių atminimą, ištrinti lietuvišką ir prūsišką krašto praeitį, 1946 – 1950 metais pakeitė ilgaamžius lietuviškus, prūsiškus ir vokiškus vietovių, miestų, miestelių ir kaimų, upių, ežerų ir tvenkinių  pavadinimus rusiškais vardais.
      1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities”. keli šimtai atlaikiusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas Vokietijos piliečių buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Leista pasiimti tik tai, ką galima buvo turėti rankose, dažnai ir tą kareiviai atimdavo. 1951 m. gegužės mėn. iš Įsruties geležinkelio stoties buvo išvežti paskutiniai Karaliaučiaus ir Klaipėdos krašto gyventojai. 

Tai – tarptautinės teisės pažeidimas: pagal 1907 m. Hagos konvenciją draudžiama, jei nėra karinės būtinybės, iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus. Deportacija įvyko praėjus 6 metams po karo!
      

Paminėtini ir Rusijos sąjungininkai britai bei jiems talkinusi amerikiečių aviacija. Per Karaliaučiaus centro bombardavimą, 1944 m. rugpjūčio naktimis iš 26-os į 27-ąją ir iš 29-os į 30-ąją, buvo sugriauta 70 proc. viduramžių Venecija vadinto miesto, ir pirmą kartą istorijoje panaudotos napalmo bombos, liepsnose žuvo apie 25 tūkst. žmonių…Bijodami, kad jų aviacijos „žydarbiai“ nebūtų paviešinti tiek JAV, tiek Didžioji Britanija neprieštaravo, kai Rusija aneksavo Karaliaučiaus kraštą.
      

Rusiško genocido vykdytojai, tylint karo sąjungininkams, įvykdė etninį Rytprūsių krašto valymą, pasisavino jų žemę, jos turtus, suklastojo šios žemės vardus. 


Pagrindiniai regiono gamtos ištekliai yra: nafta, gintaras, durpės, akmens druska, rudosios anglys, žaliavos statybinių medžiagų pramonei (molis, nemetalinės statybinės medžiagos, mineraliniai vandenys ir gydomasis purvas).

Regiono teritorijoje yra unikalus, vienintelis pramoninis gintaro telkinys pasaulyje, kuriame sutelkta daugiau nei 90% visų pasaulio atsargų. Didžiausi telkiniai yra Palmininkuose (Primorskoje) su gintaro atsargomis, kurių, esant dabartiniam gamybos lygiui, užteks ilgus dešimtmečius. Šiose telkiniuose per metus pagaminama iki 850 tonų gintaro. 

Perspektyvūs geologiniai naftos ištekliai vertinami 275 mln.tonų. Sausumoje ir jūroje ištirta daugiau nei 25 telkiniai, iš kurių 19 išgauna, iš viso siekia 700-750 tūkst.tonų per metus.

 Durpių telkiniai užima daugiau nei 1 tūkstantį kvadratinių kilometrų; bendros atsargos – 2,5-3,0 milijardų kubinių metrų. Didžioji dalis rezervų sutelkta Labguvoje (Polesk) ir Gastos (Slavsk) rajonų teritorijoje. Iš daugiau nei 250 išžvalgytų ir įvertintų durpių telkinių buvo iškasta tik 20. Didžiausio šios pramonės šakos augimo laikotarpiu 1989 metais regione per metus buvo išgaunama daugiau nei 500 tūkst. tonų. 

Apskaičiuota, kad rudosios anglies atsargos siekia 50 mln. tonų, ištirtas Šventpilio (Mamonovo)  anglies telkinys. 

Aukštos kokybės akmens druskos atsargos – kelios dešimtys milijardų tonų. Numatomos kalio-magnio druskų atsargos siekia 4,8 mlrd. tonų. Labiausiai ištirtas Niveno kalio-magnio druskų klodai. 

Yra daug statybinių medžiagų (smėlio, molio, žvyro-smėlio mišinių) telkinių. Ištirta 10 molio telkinių, 16 smėlio ir žvyro medžiagos telkinių, 11 smėlio telkinių. Regione išgaunamų naudingųjų iškasenų vidaus rinkos poreikiai yra visiškai patenkinti.


Description: https://ubr.ua/img/forall/u/724/52/9ad11782-c214-4178-8103-0157f78194a6.jpg  Description: союз ракета


Description: Танкодром музея-заповедника «Прохоровское поле» (Прохоровка (Белгородская область))   Description: Грады», танки, тяжелая артиллерия. Оккупанты усилили обстрелы позиций сил  АТО | CRiME


Šiandien vos ne viduryje Europos Karaliaučiaus srityje (kaliningradskaja oblastj) Rusija įrengė savo ginklų arsenalą, kuris prigrūstas kareivinių, ginkluočių sandėlių, tankodromų, raketodromų su atominėmis, vandenilinėmis, neurtoninėmis, napalminėmis ir cheminėmis raketomis, galinčiomis nuo žemės paviršiaus nušluoti visą Europą  ir Jungtines Amerikos valstijas.


 Ir visos Europos sąjungos šalys, jų vadovybės,  jų prezidentai ir ministrai pirmininkai, ir išgirtoji NATO  tai žino ir baimingai taikstosi su tuo Rusijos agresyviu kariniu placdarmu...

 

Lietuvos prezidentas, Seimas ir vyriausybė privalo vieningai sukaupti drąsą ir Europos sąjungai bei visam pasauliui paskelbti, kad Rusija pažeidusi visas pokario įstatymus yra neteisėtai užgrobusi Karaliaučiaus kraštą ir pavertusi jį agresyviu kariniu placdarmu. 


Karaliaučiaus kraštą būtina demilitarizuoti, išvežti ar sunaikinti visą karinį arsenalą, ginkluotę, kad jokie fašistiniai komunistiniai fiureriai kaip Putinas neturėtų galimybių grasinti ar net panaudoti savo grobikiškiems tikslams ginklų.


Nenoriu būti klaikiu pranašu, bet psichopato Putino ir jo išprotėjysios karinės šutvės vykdomas karas Ukrainoje rodo, kad Kaliningrade dislokuotos raketos su atominiais, vandeniliniais,  neutroniniais, napalminiais ir cheminiais užtaisais jau šią vasarą ims sproginėti Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Varšuvoje, Osle, Stocholme, Helsinkyje, Budapešte, Jungtinėse Amerikos valstijose, Kanadoje. Lietuvos. Latvijos ir Estijos žmonės neutroninėmis ir cheminėmis bombomis bus iki vieno nušluoti nuo žemės paviršiaus....

Lietuvos pilietis Vincentas Sakas


Literatūra:
1. Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Vilnius, 1995;
2. Сальков. А.П. Восточная Пруссия в планах послевоенного переустройства Европы /Вопросы истории., Nr. 12., 2004;
3. Кынин Г.П., Лауфер Й. СССР и германский вопрос. 1941-1949: Документы из Архива внешней политики Российской Федерации. Т.1. 22 июня 1941 г. – 8 мая 1945 г. Москва, 1996;
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaliningrado_sritis
5. Mažosios Lietuvos enciklopedija. II t., Vilnius, 2003;
6. Žostautaitė P. Švęskime Mažosios Lietuvos dieną / Lietuvos aidas. 1992 06 30;


Comments

popular

Evanston įsigaliojo plastikinių maišelių draudimas

Mackinac Island pripažintas vienu gražiausių miestų Amerikoje

Kyla Čikagos nuomos kainos