SU ŠONKAULIAIS PER ŠONKAULIUS

 



MIMELIO PILIES STEIGĖJAI


XII-ąjį amžių galima vadinti karinių vienuolijų amžiumi. Jos kilo iš kryžiaus žygių į Šventąją žemę. Karinėse vienuolijose arba ordinuose įsikūnijo Milites Christi – Kristaus kario ir Kristaus kariuomenės idealas. 

Šių vienuolijų tikslas – rūpintis į Šventąją žemę keliaujančiais maldininkais, ginti jų kelius, saugoti krikščioniškų valstybių Artimuosiuose Rytuose sienas. Sudaryti iš vienuolių riterių ir samdomų kareivių kariniai ordinai netruko įgyti galią, turtus bei statyti galingas įtvirtintas pilis-vienuolynus užkariavimo tikslams. 

Ordino brolių sudėtis buvo: bajorai, kunigaikščiai, ministerialai (karaliaus tarnybiniai žmonės), Europos šalių laisvųjų ir kilmingųjų šeimų bei miestiečių elito sūnūs. Dauguma stodavo į Ordiną siekdami gyventi sotų kilmingųjų gyvenimą, valdyti kolektyvinį turtą, sykiu priklausyti dvasininkų luomui. Ryškios socialinės ribos nebuvo, nes juos vienijo riteriška kilmė, lygios karjeros galimybės. 

Paprastai riteriais tapdavo kilmingi riterių ginklanešiai, kuriems po ginklanešystės laikotarpio suteikdavo riterio titulą. Riterio titulą kartais suteikdavo ir paprastiems kariams už narsą. Tokiu atveju prasčiokas paprastai kartu tapdavo ir bajoru

Ginklanešiu jaunuoliai paprastai būdavo nuo 14 m. Riteriais jie dažniausiai tapdavo 21 m., kai sulaukdavo pilnametystės. Kartais juos pašvęsdavo į riterius anksčiau, paprastai už narsą mūšio lauke ar panašius nuopelnus. 

Po kovų Livonijoje, kiekvienas norintis galėjo gauti riterio šventimus. Jie buvo suteikiami kovų prieš pagonis vietose.


         

Kristaus karių draugija (lot.Fratres militiæ Christi de Livonia) žinoma kaip Kalavijuočių ordinas arba Kalavijo brolių ordinas, kurį 1202 metais įsteigė vienuolis Teodorichas iš Turaidės tuo metu pavadavęs Rygos vyskupą Albertą Buksgevdeną. Ordiną 1204 metais patvirtino popiežius Inokentijus III. Ordino skiriamasis ženklas ant apsiaustų ir skydų buvo raudonas Tamplierių kryžius su raudonu kalaviju baltame skyde.

Kalavijo brolių ordino valdymo struktūra buvo generalinė kapitula, jos renkamas didysis magistras ir didžiojo magistro taryba. Generalinė kapitula atsakė už žemės valdų sandėrius, krizių ir konfliktų atvejais ji dalyvaudavo priimant svarbius sprendimus.

Ilgainiui, šalyje pasklidus Ordino būstinėms, reguliariai šaukti generalinę kapitulą tapo neįmanoma. Dėl to didysis magistras tardavosi su žemesnio rango pareigūnais (didžiuoju komtūru, maršalu). Ordino statutas numatė nuolatinį brolių tarnybų keitimą (pareigūnų kilnojimą), išskyrus didįjį magistrą. 

Kalavijuočiai buvo paklusnūs vyskupui, - visi jų veiksmai buvo atliekami tik vyskupui pritarus. Gyvensenos tvarka buvo paremta Tamplierių ordino nuostatomis. 

Kalavijo brolių ordino bendruomenė buvo suskirstyta į riterius, kunigus ir tarnus.

Riteriai buvo išeiviai iš Europos šalių mažų feodalų. Tarnautojai buvo verbuojami iš paprastų miestiečių, kurie tapo žygeiviais, tarnais, pasiuntiniais ir amatininkais. 

Magistras buvo ordino viršininku, o ordino kapitula sprendė svarbius jo reikalus. 

Kaip ir visuose kituose ordinuose, okupuotose teritorijose buvo statomos ir tvirtinamos pilys. Didžioji dalis užgrobtų žemių buvo perduota ordino valdžiai. Likusi dalis buvo perduota vyskupui.

Būtent Rygoje įsitvirtinę Kalavijuočiai nukariavo kuršius, lybius, latgalius, žemgalius, estus, skverbėsi į sėlių ir žemaičių žemes. 

Į pietus nuo Lietuvos, Prūsijoje buvo nutarta įkurti vietinę karinę vienuoliją ir krikščioninimo darbui (teisingiau žiauriam nukariavimui) pasikviesti karingąjį Kryžiuočių Vokiečių ordiną, kurio pirmieji nariai čia pasirodė 1230 metais. 

Būtent ši karinė Vienuolija - Kryžiuočiai užkariavo ir nuo žemės paviršiaus nušlavė Prūsus, Skalvius, Sembus, Nadruvius, Natangus, Bartus, Galindus, Pagudžius, Pamedus, Lubavus, Sasnavus, Mazuvius, iš savo žemių išstūmė jotvingius ir čia sukūrė bažnytinio pobūdžio valstybes, keletą šimtų metų kovojo su lietuviais ir žemaičiais, bet taip ir nepajėgė nei Lietuvos nukariauti, nei jos sukrikščioninti. 


MIMELIO PILIES STEIGIMAS

Kalavijuočių  (Livonijos) ordino iš Rygos žygius į kuršių žemes bei Mimelio (Klaipėdos) pilies steigimą, išsamiai aprašo „Eiliuotos Livonijos kronikos“ poetas Dietleb von Alnpecke. Autorius buvo Livonijos riteris ir brolis,  – dvasiškis vienuolis, kuris savo metraščiu siekė pateisinti „krikščionių tikėjimą“ ir todėl apie Livonijos ordino nuopelnus, „kuris Dievo garbei, nuo 1143 iki 1290 metų kovojo su pagonimis - sau ant palaimos, o jiems ant sielos išganymo“ - parašė eiliuotą kroniką Revalyje [Taline] MCCLXXXXVI [1294] metuose. 

„Eiliuota Livonijos kronika“ apima 150 metų laikotarpį. Dytlibas fon Alnpekė gyveno, kai vyko Mimelio (Klaipėdos) pilies steigimas ir su tuo aprašomi įvykiai. 

Mimelburgą statė Kalavijuočių ordinas, tačiau kai jį perėmė Kryžiuočių ordinas, -  Mimelburgas buvo pavadintas Mėmelburgu.

Šie tekstai yra patikimiausi istoriniai šaltiniai, kadangi Alnpekė, kaip jis pats pakartotinai mini, naudojosi įvykių liudininkų užrašais. Kalavijuočių ordinui buvo svarbu tiksliai atžymėti savo pergales ir žemės grobimus bei pakrikštytų pagonių skaičių, nes nuo to priklausė popiežiaus ir visos Europos riterių parama.       

Alnpekės „Eiliuota Livonijos kronika“ yra galinga poema, metraštis, apimantis 12 017 eilučių ir aprašantis Livonijos ordino istoriją nuo 1143 iki 1291 metų. Ji vis dar yra vienintelis ir patikimiausias istorikų šaltinis daugeliui įvykių. Ypač apie Mindaugo karaliavimą bei sugrįžimą prie protėvių religijos ir sąjungos su Kurzemės, Zemgalės ir Žemaitijos karaliais. 

Dytlibas fon Alnpekė „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ rašo:         


3610

Von Lieflant meister Eberhart Livonijos meistras Eberharts

Gebot eine herevart šaukė į žygį kitados

Uber al der brudere lant. visus brolius iš to krašto. 

Die kummenture zu hant Komtūras iš savo krašto 

Brachten ime volkes vil. atvedė karių gausybę. 


3615

Da mite vur meister Eberhart Meistras Eberharts tuojau nuėjo

Zu Sameiten wart.           kur žemaičių forpostas stovėjo. 

Do er quazm in daz lant Kaip į tą žemę įsibrovė, 

Man sach roub unde brant matėm, kaip grobė, gaisrai nesiliovė,

Ungevugen stiften da. kaip anie viską siaubė.

3620

Deme here was nicht ga, Kariauna buvo pasitraukus,

Wan ez was michel unde

Unde quam zu Rige wider. ir jie vėl sugrįžo į Rygą.

Kurztze wile ez ruwete sider. Ramūs laikai truputį liko.  

3625

Der meister aber mit eime here Tas meistras su visa kariauna

Auf dem strande by dem mere palei jūros smėlio briaunas

Karte hin kein Kūrlant.           į Kuršą  sugrįžo tenai.

Die reise im sus gienc in hant.           Tas žygis jam sekės gerai

Er karte kein der Mimele wart,           užsuko į Mimeles forpostą,

Daz er was allez vro der vart. ir pasidžiaugė ant to kelio.

3630

Do sie uf die Mimele quamen Kaip prie Mimeles atėjo,

Die herberge sie namen           broliai apsistovėjo 

Auf der Mimele kein dem mėr.             prie Mimeles jūros link

Da lagerte sich der brudere her. broliai vietą pasirinko. 

Der meister wider unde vort O meistras pats toliau

Reit biz an der Dangen ort prie Dangės upes nušuoliavo,

3635

Da sich die wazzere sliezen   ten kur vandenys susitinka

Und in einander vliezen.             ir į jūres susirenka.  

Da arbeite man so lange,   Dirbo tuoj ant smėlio - 

Da die Memel und die Dange   kur Memelis irgi Dangė

3640

Sich ineinander sliezen             apsikabinę susitinka

Und zu samme vliezen   ir kartu susirenka -

Daz hus vollen quam.   ten pastatė pilį tvirtą.

Dytlibui fon Alnpekei perėmus iš čia gyvenančių kuršių vietovių ir vandens telkinių pavadinimus, Kuršių marių intakas į Sarmatijos (Baltijos) jūrą Kalavijuočių ordino buvo suvoktas esąs Krono (Nemuno), kuršiškai vadinamo Mimele, intakas į jūrą. 


Kalavijuočių karingų vienuolių pastatyta Mimelio pilis buvo ir strategiškai labai reikšminga Livonijos (Kalavijuočių) ir Vokiečių (Kryžiuočių) ordinams dar ir todėl, kad jie ten pusiaukelėje galėjo sujungti savo pajėgas. Pagaliau Kuršmarėse arba Mimelio (Nemuno) ir Dangės santakoje ant salos pastatyta pilis turėjo užkirsti Lietuvai ir Prūsijai svarbų prekybos kelią į Skandinaviją, Polšą ir likusią Europa. Tai buvo ekonominės blokados galimybė. 

Pirmoji, prie pat jūros pastatyta pilaitė, kurios tikra vieta kol kas neaiški, neatlaikė kuršių puolimo. Livonijos ordino didmeistris Poppo von Osterna, 1251 m. įpareigojo naujai paskirtą vietininką Kurše Eberhardą von Seyne, Baltijos pakrantėmis žygiuoti iš Rygos link Mimelio, kur jo armija atvyko 1252 metais. 


Jau anksčiau, po žygio prieš kuršius ir žemaičius jis parinko vietą piliai statyti, tačiau laikinai įrengė tik nedidelį forpostą (Warte). Data neminima. Eiliuotoji Livonijos kronika apdainuoja kalavijuočių žygį pilies Mimelio srovės žiotyse - Kuršių marių šiauriniame gale statybą.


Apie Klaipėdos pilies likimą - interaktyviai nuotrauka, foto

Pirmoji medinė Klaipėdos pilis pagal profesoriaus Vlado Žulkaus ir jo vadovaujamo archeologų komandos piešinį iškilo Dangės žiotyse buvusioje salų ir pelkių teritorijoje


XII amžiuje Kuršių nerija siekė tik iki Dangės žiočių, (rusų okupacijos tarybiniais laikais kuršiškas upės pavadinimas DANGĖ buvo pervardytas į surusintą lietuviškai beprasmišką DANĘ, kurios idiotiško pavadinimo laikosi Klaipėdos merijoje vegetuojantys komunistinių pažiūrų klerkai), taip kad abiejų srovių vandenys kartu liejosi į Sarmatų (Baltijos) jūrą. 

Šioje vietoje skaitlingos salelės DANGĖS upės ištakose buvo natūralios iš visų pusių upės vagų supamos gynybai tinkamos tvirtovės statybai.


Antroji pilis, anot Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus, daktaro Jono Genio ir profesoriaus Vlado Žulkaus piešinį galėjo atrodyti šitaip:

pe103_4


Vietovė piliai statyti jau buvo parinkta, o darbai ir žemės padalintos tarp Kalavijuočių ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho, kurie kartu turėjo valdyti būsimą miestą. Fon Zainas (Von Seyne) nedelsdamas ėmėsi statyti Mimelburgą. Statybos buvo baigtos jau birželio mėnesį. 

Pradžioje vyskupo žmonės statė pilį kartu su Livonijos ordino statybininkais. 

Mimelio pilies statiniai atitiko tų laikų kovinių veiksmų kanonus: aukšti ir siauri šaudymo langai, galerijos su ambrazūromis. Ant sienų buvo apsauginiai koridoriai su šaudyklomis, iš kurių buvo galima apšaudyti erdvę apie pilį ir kiemą. 

Apie pilį buvo Fosa (pranc. fossé) gilus vandens pilnas gynybinis griovys. Vidutinis fosos plotis būdavo nuo 2 iki 6 m, gylis – nuo 1,2 iki 3 m. Fosų žiedo plotį ribojo nuotolis, kurį gynėjai galėdavo efektyviai nusviesti akstis (ietis) nuo pylimo.

Mimelio pilyje buvo įrengti požeminiai koridoriai - Poternos (pranc. poterne), jungiančios atskiras forto ar kito įtvirtinto gynybinio statinio dalis ir naudojama karių saugiam judėjimui, taip pat įvairioms požeminėms komunikacijoms bei maisto atsargoms sandėliuoti. 

Apie pilį buvo įrengtas Ravelinas (lot. ravelere 'atskirti') – trikampis pagalbinis pastatas priešais tvirtovės griovį tarp bastionų, iš kurio kryžmine ugnimi apšaudydavo prieigas prie tvirtovės apvado, ugnimi paremiant gretimus bastionus. Ravelino sienos paprastai būdavo metru ar pusantro žemesnės už centrinės tvirtovės sienas, kad priešui užėmus raveliną būtų lengviau jį apšaudyti.

 Be to buvo ir Kurtina (pranc. courtine) – tai viduramžių fortifikaciniuose statiniuose naudota gynybinė siena tarp dviejų pilies bokštų, arba siena (pylimas) jungianti tvirtovės gretimus bastionus. Kurtinos paprastai išsiskyrė didesniu aukščiu, nuo išorinės pusės buvo juosiamos gynybinių griovių, siekiant apsunkinti priešo puolimą. Priešo tikslas buvo įveikti kurtiną ją pramušant ar išgriaunant. 

Pilyje buvo magistro rezidencija, koplyčia, riterių miegamieji, bendra virtuvė su valgykla - refektoriumas, ginkluotės arsenalas, erdvūs sandėliai, kuriuose saugomi karo metais priplėšti ir savo gamybos daiktai. Pilyje buvo forburgas (gynybinis įtvirtintas pastatas), arklidė, avidė, daržinė pašarui, arklių varomas malūnas, kepykla ir sūrinė, kad karo atveju priešo kariuomenei apsiautus, užtektų maisto atsargų.

Jau kitais metais skubiai pastatyta pilis buvo pašventinta ir padalinta, taip kad vyskupui priklausė arčiau Dangės stovintys pastatai bei sklypas už jos sienų Šv. Jono bažnyčiai ir savo rūmams statyti, o ordinui – kitos pilies dalys. 

Į rytus nuo įtvirtintos pilies, kurioje gyveno tik riteriai ir jų ginklanešiai, buvo statomi namai pagalbiniam ordino personalui, amatininkams, pirkliams ir būsimiems miestiečiams, kurių sankrūva buvo vadinama Mimelio, vėliau Mėmelio miestu. Ten taip pat buvo įrengtos arklidės, karvidės, kiaulidės, avidės ir pašarų daržinės. 

Kaip visos komtūrijai skirtos ordino pilys, taip buvo iš akmenų sumūrytas keturių fligelių statinys su bokštais visuose kampuose.

 


SU ŠONKAULIAIS PER ŠONKAULIUS 

Mimelio pilies riterių vienuoliško gyvenimo ir bendrabūvio taisyklės buvo nurodytos reguloje.

Pilies gyvenamuosiuose korpusuose buvo įrengta vienuolių riterių bendra dormiterija (miegamoji patalpa), bendra ligoninė, biblioteka, prie kurios buvo skriptorijus  (lot. scriptorium < scriptor – perrašinėtojas, raštininkas).

Valgykloje–refektoriume buvo virtuvė su įrengtu židiniu maisto gamybai. To meto maisto gamybos židiniai buvo didžiuliai, kad čia tilpdavo ugniakuras, puodai, keptuvės, gamybos įrankiai, židinyje virėjai galėjo dirbti stati, buvo kabinami net maisto  produktai. Ugniakuro dūmai išeidavo tiesiai į kaminą – ant stogo būdavo taip vadinamas butelinis kaminas. 



Senovinė graviūra rodo kokio dydžio buvo viduramžių židiniai


Dar ir šiandien Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose galima rasti tuos senovinius židinius su buteliniu kaminu ant stogo, kurių paskirties nebežino šiuolaikiniai architektai beigi statybininkai... 



Židinyje ant sukiojamo metalinio iešmo kepami paukščiai. Ugnis dega ne po paukščiais, o toliau, kad kepsniai neapsviltų ir neapdegtų. Paukščiai laistomi prieskoniuotu sultiniu


Valgykloje-refektoriume vaišinami pilies svečiai vyrai ir moterys, jiems groja net muzikantai, o aukštuosius svečius juokina juokdarys

„Jei riteriams, kai jie nekovoja, o gyvena pilyje tektų sunkiau padirbėti, abatas gali savo nuožiūra, jei tai reikalinga, maisto kiekį padidinti, tik pirma visų dalykų pasirūpinęs, kad nebūtų persivalgoma ir kad riteriai niekada neprarastų saiko, nes nėra nieko, kas kiekvienam krikščioniui taip nedera, kaip apsirijimas“ – buvo rašoma riterių reguloje.

Riteriai matyt todėl buvo stiprūs, kad dažnai pasninkaudavo, vartojo vegetarinį maistą, žuvieną, retsykiais paukštieną ir dar rečiau mėsos valgius.

Anų metų riteriai viską valgė rankomis, retsykiais naudodami peilius.

Suprantama, iš mėsos patiekalų labiausiai buvo vertinamai avienos ir kiaulienos šonkauliai. Keptų šonkaulių mėsa privalėjo būti sultinga, lengvai atsiskirti nuo kaulų, jokiais būdais nebūti prikepusi, sunkiai nupjaunama, tuo pačiu šonkaulių mėsa privalėjo būti apskrudusi ir kvepėti dūmais.

Jei šonkaulių mėsa sunkai skyrėsi nuo kaulo arba būdavo perkepusi ir sausa, mėsa šalia kaulo pusžalė, prasidėdavo garsioji pramoga: SU ŠONKAULIAIS PER ŠONKAULIUS. 

Iš virtuvės išvesdavo virtuvėje dirbusius, ir riteriai su blogai iškeptais šonkauliais apmėtydavo jiems per šonkaulius taip, kad net barškėdavo nevykėliam kepėjams šonkauliai...

Būdavo daug smagaus juoko, bet tik tada, kai virtuvėje dirbo mažai patyrę ar naujai atvykę broliai...

Kaip Mėmelio riteriai darydavo, kad vienu metu šonkauliukai būtų ir gerai iškepę, ir sultingi, ir kristų nuo kaulo? Ogi pradžioje šonkaulius pavirdavo tol, kol suminkštės mėsa. 

Šonkauliams nulupdavo plėvę, kuri kepant suteikia kartumą, nuplaudavo ir sudėdavo į puodą. Kiaurasamčiu vis nugriebdavo paviršiuje susidariusias putas. Kai putų nelikdavo, įdėdavo česnako galvos skilteles, svogūną, morką, pasternako šaknį, petražolės šaknį, saliero gumbo gabalą, imbiero gabalėlį, kelis gvazdikėlius, druskos, pipirų, lauro lapų. Šonkaulius virdavo apie 25–30 minučių, kad mėsa taptų minkšta, bet nuo kaulų dar nekristų. Išvirusius šonkaulius kiaurasamčiu išgriebdavo ant padėklų. Likusį sultinį riteriai naudojo sriuboms virti ar kitiems patiekalams ruošti. 

Pavirtus šonkaulius aptepdavo marinatu paruoštu iš džiovintų slyvų uogienės, išmaišytos su garstyčiomis, medumi, maltais pipirais, druska, traiškytais česnakais, palikdavo pusvalandžiui pasimarinuoti ir baigdavo kepti šalia laužo ant grotelių. Gaila, kad neradau kokiomis proporcijomis buvo sudarytas marinatas. Likusį marinatą duodavo ant stalų šonkauliams pavilgyti.

Šonkaulius patiekdavo ant stalo padėkluose iš kurių kiekvienas riteris savo peiliu atsiriekdavo ne daugiau negu tris šonkaulius. 


Šiais laikais būtų visai įdomi pramoga Klaipėdos apskrities restoranuose ir kaimo turizmo sodybose. Šonkaulius galima patiekti supjausčius po 2–3 kauliukus, su keptomis ropėmis, ankštinėmis pupelėmis, bulvėmis, bulvių, pupų ar žirnių koše ar pakepintomis daržovėmis. Garnyrai turi būti karšti, kaip ir kepsnys.  

MĖMELĮ IŠGELBĖJĘS SŪRIS

Nei Mėmelio riteriai, nei miestiečiai ožkų nelaikė, nes jos yra lepios ir reikalauja daug priežiūros. Iš kumelių, karvių ir avių pieno buvo ruošiamas fermentuotas nokinamas sūris – Käse.

Visi klaipėdiečiai žino legendą - sakmę apie Mėmelį išgelbėjusį sūrį. 

Kadaise prie Mėmelio pilies išorinių vartų kabojo iš geležies iškalta sūrio galva, kuri svėrė du centnerius ir tarnavo svarmeniu pakeliant ir nuleidžiant vartus.

Po keturių šimtų metų 1678 m. lapkričio 19 d. Mėmelio tvirtovę apsiautė apie 16 000 dydžio feldmaršalo Horno vadovaujamų Švedijos karių korpusas.

Abiejų tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis buvo įsakęs Švedijos kariuomenės judėjimo netrukdyti, nes vyko intensyvi agitacija už Prūsijos kunigaikštystės vasalinės priklausomybės nuo Polšos sugrąžinimą. Abiejų tautų Respublikos suartėjimą su Švedija rėmė ir Prancūzija. 

Mėmelis galėjo tapti Švedijos koviniu placdarmu, tačiau bukagalvis apsiaustos tvirtovės komendantas gubernatorius generolas leitenantas grafas Friedrichas Von Dönhoffas nutarė priešintis. Jis įsakė padegti namus Krūmamiesčio ir Vitės priemiesčiuose. Ugnis šiuos dešiniojo Dangės upės kranto priemiesčius nušlavė. Mėmelis už idiotišką Friedricho Von Dönhoffo nutarimą sumokėjo didelę kainą – gaisras persimetė ir į kairįjį upės krantą. Sudegė beveik visi miesto pastatai. Švedai neteko priedangos ir palikę tvirtovę išžygiavo toliau Tilžės link. 

Kad paslėpti  ir pateisinti Friedricho Von Dönhoffo kenkėjišką įsaką sudeginusį Mėmelį, buvo sukurta legenda apie sūrį, kad būk tai, pilies įgula narsiai gynėsi, bet netrukus maisto atsargos išseko, ir apgultieji ėmė vaduotis badu. Iš visų atsargų bebuvo likęs apvalus sūris, ir miesto gynėjams staiga šovė mintis: pasiduoti priešui ko gero vis vien teks, nesvarbu, suvalgysime mes sūrį ar ne. Tam jie paėmė  patį didžiausią sūrį, uždėjo ant katapultos ir nusviedė į priešo stovyklą. Netikėtai užklupti švedai nustebo: negi apgultieji dar turi amunicijos! Koks gi čia sviedinys atrieda? Kai pamatė, kad tai sūris, švedai pradėjo tarpusavyje kalbėtis: „Jeigu pilyje yra dar tiek valgyti, kad mėtosi sūriais, tai mes jų neįveiksime. Juk į mūsų stovyklą jau bado šmėkla atslenka. Išmintingiausia būtų nuo Mėmelio pasitraukti." Taip nutarė ir išsidalijo sūrį, suvalgė ir patraukė toliau. Dėkingi Mėmelio miestiečiai užsakė nulieti iš geležies sūrį, kad amžiams prisimintų šį įvykį. Ir pakabino jį toje vietoje, kur buvo išmestas tikrasis sūris.


Šie sūriai buvo nokinami pilies ravelinuose. Ten pat buvo laikomos ir kitos maisto atsargos, alus bei vynas


Pabaigai. Mėmlio pilies sūrininkai religinių švenčių laikų slėgdavo ir žemaitišką varškės sūrį, kurį patiekdavo su skystu medumi kaip skanskonį, kaip saldųjį patiekalą. Žemaičiai (samogitai) šį skanskonį ruošdavo nuo senų senovės, kai išmoko rinkti medų, kai prisijaukino galvijus ir išmoko ruošti mitybai pieno produktus – mažiausiai 6000 metų…


Vincentas Sakas

Comments

popular

Lemont atidaromas nuotykių parkas – didžiausias Šiaurės Amerikoje

Nedas Okuličas: „ Šeimoje mes dažnai diskutuojame apie viską...“

Nuo liepos Illinois įsigalios įstatymas „Teisė dirbti“