Arkivyskupas Lionginas Virbalas aplankė Kolorado LB„Gamtos grožis man yra kaip himnas Kūrėjui“

 

Šių metų sausio mėnesį Lietuvos vyskupų konferencija delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai patvirtino arkivyskupą Lionginą Virbalą. Nuo to laiko arkivyskupas rūpinasi lietuvių katalikų religiniu gyvenimu už Lietuvos ribų, lanko įvairias lietuvių bendruomenes.Tikriausiai nieko nuostabaus, kuomet toks ypatingas svečias aplanko lietuviškas parapijas Čikagoje, Los Andžele ar Detroite, ten, kur nuo seno lietuvybės židiniuosekunigai pastoviai darbuojasi ir buria žmones. Tačiau mums, gyvenantiems Kolorade ir neturintiems lietuviškos parapijos, šis arkivyskupo apsilankymas buvo neįtikėtina ir neįkainojama dovana.

Mišios ta proga buvo aukojamos OurLadyofthePines bažnyčiojeConifer, CO, kur Kolorado lietuviai renkasi per Velykų, Kalėdų ir Vėlinių šventes.Mišių giesmesfortepijonu akomponavo Jolita Frank,atvykusi iš Monument, CO, dirbanti St.Peter bažnyčioje liturginės muzikos direktore. Jolita yra garsios dukart UFC čempionės, mišrių kovos menų kovotojos Rožės Namajunas mama. Beje, Rožė, kartu su visa šeima taip pat atvyko ir dalyvavo Mišiose. Aleliuja tą dieną Mišiose skambėjo maloniu trimito garsu, kuriuo grojo Kolorado LB pirmininkas Donatas Juodzevičius.

Po Mišių visi buvo kviečiami suneštiniams pietums, po kuriųsekė susitikimas su jo ekscelencija arkivyskupu Lionginu Virbalu. Bendravimas vyko šiltoje, šeimyninėje atmosferoje.  Susirinkusieji, džiaugėsi ir dėkojo arkivyskupui už jo apsilankymą. Pasitaikius puikiai progai, uždaviau jo ekscelencijai kelis klausimus, atsakymais į kuriuos noriu su Jumis pasidalinti. 

 

Kas yra vyskupas/arkivyskupas palyginus su eiliniu kunigu?

Visi esame Dievo žmonės, Dievo vaikai, o Bažnyčioje turime skirtingas užduotis. Šventimus gavęvyrai prisiima atsakomybę ypatingu būdu tęsti Jėzaus misiją, jo siekį skelbti Gerąja Naujiena. Tiek kunigai, tiek vyskupai teikia sakramentus, aukoja šv. Mišias. Kunigai dažniausiai dirba parapijose, būna kapelionais mokyklose, ligoninėse. Vyskupas skiriamas vadovauti vyskupijai (reikšmingesnės vadinamos arkivyskupijomis), kai kurie dirba Vatikano institucijose ar atstovauja popiežių įvairiose šalyse. Vien tik vyskupas gali teikti Šventimų sakramentą, tai yra įšventinti diakonus, kunigus ir vyskupus. Paprastai vyskupai teikia ir Sutvirtinimą, nors esant reikalui gali įgalioti kunigą sutvirtinti tikinčiuosius.

 

Kokia Jūsų misija kaip LVK delegato pasaulio lietuviams?

Iš Tėvynės yra pasitraukę daug lietuvių, dauguma jų yra katalikai. Į kitas šalis atvykę lietuviai steigė savo draugijas, parapijas. JAV pirmosios lietuviškos parapijos atsirado dar XIX a. pabaigoje. Savo tautiečiams patarnauti atvykdavo kunigai iš Lietuvos. Nemažai dvasininkų pasitraukė į Vakarus baigiantis II pasauliniam karui. Rūpintis lietuvių sielovada ir ją koordinuoti popiežius Jonas Paulius II 1984 m. paskyrė vyskupą Algimantą Baltakį, OFM. Nuo 2003 m. jo pareigas perėmė prel. Edmundas Putrimas. Lapkričio mėnesį sukanka metai nuo jo netikėtos mirties. Šių metų sausio mėnesį Lietuvos vyskupai paprašė ir įgaliojo atstovauti juos rūpinantis lietuvių katalikų sielovada užsienyje. Tenka palaikyti kontaktą su užsienyje dirbančiais kunigais ir vyskupijomis, kuriose jie gyvena, lankyti įvairias lietuvių bendruomenes, taip pat ir tas, kurios nebeturi savo lietuvio kunigo arba pas kurias kunigas atvyksta tik vieną kitą kartą per metus.Ieškome būtų, kaip geriausiai būtų vykdoma sielovada, pasiekiami mūsų tautiečiai. Ten, kur pakviečia, teikiuSutvirtinimo sakramentą. Pristatau Lietuvos vyskupams sielovados užsienyje situaciją, atsirandančius poreikius. Deja, Lietuvoje sumažėjus pašaukimų,vis sudėtingiau rasti galimybių, kadkunigas būtų siunčiamassielovados darbui užsienyje. Esu labai dėkingas tų vyskupijų ganytojams, kurie geranoriškai išleidžia kunigus patarnauti užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Šimtai tūkstančių jų yra pabirę po įvairius kraštus. Rūpintis jų tikėjimu skatina apaštališkas ir misionieriškas nusiteikimas.

 

Gal galite palyginti įspūdžius apie Kolorado LB ir kitas LB Amerikoje ar kitas LB kitose šalyse?

Kolorado lietuvių bendruomenei patarnauja vienuolis joanitas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius CSJ, gyvenantis netoli Denverio. Jis kelis kartus per metus sukviečia lietuvius dalyvauti lietuviškose pamaldose. Labai džiaugiuosi, tais pasauliečiais, kurie padeda jas organizuoti, kviečia kitus, įsijungia į liturgiją skaitydami, giedodami. Tiek Amerikoje, tiek ir Europoje yra ir daugiau tokių vietų, kur kunigai atvyksta iš toliau tik per didžiąsias šventes. Geriausia situacija ten, kur yra išlikę lietuviškos parapijos, kaip pvz., Čikagoje, Lemonte, Los Andžele, Detroite. Ten kunigai pastoviai darbuojasi, o tos parapijos nuo seno yra lietuviški židiniai, turi išvystę plačią veiklą. Be JAV ir Kanados vienintelė lietuviška parapija veikia Londone.Ten, kur lietuviškos parapijos nebeišsilaikė arba jų nebuvo, lietuviai kunigai dalinai darbuojasi to krašto parapijoje ir taip pat patarnauja lietuviams, pvz., Niujorke, Dubline, taip pat Vokietijoje. Įdomu, kad keli kitų tautybių kunigai, gyvenę Lietuvoje ir išmokę lietuvių kalbą, dabar tarnaudami kituose kraštuose aukoja Mišias lietuviškai. Taip yra Islandijoje, Liuksemburge.

 

Kaip Jūs matote tikėjimo ir Bažnyčios situaciją šiuolaikiniais laikais tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, o ypač tarp Amerikos lietuvių?

Tikėjimo situacija nuolat keičiasi. Buvo laikas, kai krikščionys misionieriai keliaudavo į tolimus kraštus ir skelbdavo Evangeliją. Taip ištisos šalys tapdavo krikščioniškomis. Vėliau buvo įprasta, kad dauguma žmonių, taip pat ir Lietuvoje, buvo katalikai. Dabar situacija yra pasikeitusi ir Vakarų šalyse aktyvių tikinčiųjų sumažėjo. Dauguma lietuvių krikštija savo vaikus, tuokiasi bažnyčioje, per šventes dalyvauja pamaldose. Dalis sąmoningai gyvena savo tikėjimu, bet yra ir tokių, kurie tai atlieka kaip paveldėtą tradiciją. Kartu atsiranda gražių ir aktyvių bendruomenių, parapijų. Tiems žmonėms tikėjimas yra jų gyvenimo dalis ir džiaugsmas. Jie nepasitenkina minimumu – sekmadienį dalyvauti Mišiose, o jungiasi į maldos ar Šv. Rašto studijų grupes, įsitraukia į aktyvią pagalbą kitiems, rengia stovyklas, ieško intensyvesnio dvasinio gyvenimo praktikų.Labai linkėčiau, kad tokių tikinčiųjųvis daugiau būtų ir užsienyje. Jei sudėtinga fiziškai susirinkti į vieną vietą, visada galima organizuoti susitikimus per atstumą šiuolaikinių priemonių pagalba.

 

Kolorade penkias dienas gyvenote atsiskyręs kalnuose Regina Caeli Ermitaže. Ši vieta ar laikas praleistas ten Jums pasirodė išskirtinas, ypatingas?

Vienuoliai ir kunigai kiekvienais metais turi ypatingą laiką, kurį vadiname rekolekcijomis. Jos skirtos visų pirma maldai, susimąstymui, savo gyvenimo peržvalgai. Jei yra kas veda rekolekcijas, jųdalyviai klausosi jo konferencijų minčių. Jei ne – pasitelkiama kokia nors knyga dvasine tema, o visuomet apmąstomas Šv. Raštas. Esame įpratę daug darbuotis ir veikti. Rekolekcijos duoda galimybe permąstyti ką ir dėl ko darome, kad kartais,kaip rašė apaštalas Paulius „nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui“, (plg. Gal 2, 2). Taigi, pasilikdamas Regina Caeliermitaže turėjaubūtent tokį laiką.

 

 

 

 

Ar br. K.J. Pranciškų, gyvenantį Ermitaže, pažinojote iš anksčiau? Kaip JAV gyvenantiems lietuviams pristatytumėte šį žmogų?

Su br. Panciškumipraeityje nesame daugiau bendravę. Pradėjome susirašinėti man tapus LVK delegatu užsienio sielovadai ir ypač derindami mano apsilankymą Denveryje. Esu jam dėkingas, kad globoja Kolorado lietuvių bendruomenę, stiprina tikėjimą, sudaro galimybę bent kelis kartus per metus dalyvauti Mišiose lietuvių kalba. Kaip tik ten, kur jis gyvena, mačiau pastatytą kryžių, skirtą Kolorado lietuvių bendruomenės 60-ečiui.

Daliai Amerikos lietuviųbr. Pranciškaus pristatyti nereikia, nes jie pažįsta jį geriau už mane. Tiems, kurie jo nesutiko, galiu tik pasakyti, kad jis yra Šv. Jono brolių vienuolijos kunigas. Ilgą laiką atlikęs sielovados tarnystę Lietuvoje, Prancūzijoje ir JAV, nuo 2019 m. gyvena atsiskyrėlio gyvenimą Regina Caeli Ermitaže, Kolorado valstijos kalnuose.Kartu tenyra vieta visiems, kas tik norėtų atvykti ir pabūti ramybėje, tyloje, nuostabios gamtos apsuptyje.Manau, kad pokalbis, o kas norėtų ir išpažintis, susitikus su br. Pranciškumi leis geriau susivokti gyvenime, naujai atrasti sielos ramybę, pagalvoti apie gyvenimo prasmę, išsklaidyti abejones, įgauti vilties. Yra išėję br. Pranciškaus knygų lietuvių ir anglų kalba. Per jas galima nors netiesiogiai susipažinti su autoriumi.

 

Gal galite trumpai papasakoti apie savo pašaukimo istoriją?

Kiekvienas turime savo istoriją: tiek kunigai, vienuoliai, tiek ir gyvenantys šeimoje. Tikiu, kad Dievas kiekvieną veda per gyvenimą. Jei esame atidūs Dievo įkvėpimu ir stengiamės atsiliepti į jį, einame pašaukimo keliu.

Gimiau ir užaugau tikinčioje šeimoje. Nors buvo ateistinio režimo laikai, praktikavome tikėjimą. Nenuostabu, kad ateidavo minčių tapti kunigu. Tačiau baigęs vidurinę mokyklą pirmiausiai įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Tuo laiku susipažinau su Jonu Boruta– anuomet mokslininku fiziku, vėliau jėzuitų provincijolu, o galiausiai Telšių vyskupu. Iš jo gaudavau įvairios filosofinės ir teologinės literatūros, kokios viešose bibliotekose nebūdavo: Antano Maceinos, StasioŠalkauskio,SegejausAverincevo (rusų kultūros filosofas)ir kt. Pokalbiai, pažintis su kitais aktyviais katalikais leido daug sąmoningiau apsispęsti už kunigystę. Dievas davė momentą, kai ryžtingai ėmiau jos siekti. Išėjęs iš instituto, atlikau dviejų metų karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Dėl sovietinės valdžios trukdymų ne iš karto galėjau įstoti į Kauno kunigų seminarija, tad kelis metus mokiausi pogrindžio seminarijoje. Pažinau pogrindyje veikusius jėzuitus ir tai man atvėrė dar vieną kelią – įstoti į Jėzaus Draugiją. Jaučiau, kad man brangus ir svarbus jėzuitų įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos dvasinis kelias, tarnavimo Dievui Bažnyčioje būdas.

 

Esate studijavęs Romoje. Kas liko atmintyje iš to laikotarpio?

Studijos Romoje yra puiki proga ne tik įsigilinti į teologinius dalykus, bet irpažinti visuotinę Bažnyčią. Kartu su manimi vienoje kolegijoje gyveno studentai jėzuitai iš daugiau kaip 20 šalių. Nuolat bendravome ir kalbėjomės apie savo šalį, papročius, Bažnyčios situaciją. Žinoma, universitete buvo dar daugiau tautybių atstovų. Tai be galo praplečia akiratį. Po sovietinio suvaržymo metų džiugino galimybė dalyvauti pamaldose Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Pati Roma žavi savo architektūra, antikiniais paminklais, daugybe meno šedevrų. Romoje gyveno daugybė šventųjų – daugelio jų relikvijos gerbiamos įvairiose šio miesto bažnyčiose. Sakoma, kad kas nors kartą pabuvo Romoje, vėl nori į ją sugrįžti.

 

Parašėte gražią knygą, "Sekmadienių stabtelėjimai". Gal šiuo metu kažką rašote?

Ši knyga gimė iš kassavaitinių evangelijos apmąstymų. Trejus metus kiekvieną šeštadienį Facebook paskyroje įdėdavau trumpą ateinantį sekmadienį Mišiose skaitomos evangelijos ištraukos komentarą. Taip susidarė nemažas pluoštas minčių, kurias sudėjus į vieną, atsirado ši knyga. Jau seniau esu išleidęs kelionės vadovą po Šventąją Žemę, parengęs ne vienos maldos grupės naudojamą knygą „Eik į savo kambarėlį“. Dabar tenka daug keliauti ir nebėra laiko versti ar tiesiog rašyti.

Kodėl žmonės nusivilia Bažnyčia? Ką kiekvienas iš mūsų - pasauliečiai, kunigai, vyskupai - turėtume daryti, kad to nusivylimo mažėtų?

Labiausiai patraukia geri gyvi pavyzdžiai. Taigi kuo daugiau bus pasauliečių, kunigų, vyskupų, kurie ne vien žodžiais, bet visu gyvenimu liudys Jėzaus Evangeliją, tuo patrauklesnė bus ir pati Bažnyčia. Kiekvienam svarbūs žmonės, kurie mus supa, todėl ten, kur tikintieji kartu veikia ir vienas kitą palaiko, Bažnyčia taip pat gražiai gyvuoja. Svarbi yra ne vien išorinė praktika, bet gilesnis tikėjimo pažinimas, supratimas, kas yra svarbiausia. Tada suprantame, kad Bažnyčia nėra vien institucija ir jai viešai atstovaujantieji, bet mes visi. Deja, žmogiškas silpnumas ar net nusikalstamas elgesys neaplenkė Bažnyčiosžmonių. Reikia drąsiai ir atvirai pripažinti įvykusias blogybes ir daryti viską, kad jos nepasikartotų. Būtina ištirti visus įtarimus, kad būtų atskirti tikri įvykiai nuo įtarinėjimų ar pramanytų kaltinimų, kurių taip pat pasitaiko. Kai tikėjimas gilesnis, kai žmogus širdyje jaučia gyvą ryšį su Kristumi, iškylantys sunkumai neveda į nusivylimą, o skatina stengtis asmeniškai prisidėti, kad Bažnyčia tikrai atstovautų Kristų.

 

Gal galite pakomentuoti Popiežiaus Pranciškaus laikyseną Ukrainos atžvilgiu, kurią daugelis ypač Ukrainoje vertina kontraversiškai.

Nuo praeitų metų vasario mėnesio, kai prasiveržė plati Rusijos agresija prieš Ukrainą,tikriausiai kiekvieną savaitę popiežius Pranciškus nedviprasmiškai išsakė savo paramą kenčiantiems Ukrainos žmonėms, kvietė melstis už juos ir visokeriopai juos palaikė. Jis ir toliau nepaliauja to daryti melsdamas taikos. Kai kurie jo pasisakymai, ypač apie istorinius Rusijos veikėjus nebuvo vienprasmiškai suprasti. Jis ir pats pripažino, kad gal būtų buvę geriau jų neminėti.

 

Kas Jums kelia didžiausią džiaugsmą, o kas yra sunkiausia?

Sunku, kai nepavyksta rasti rakto į žmonių širdis, bendros kalbos, kai visos pastangos prakalbinti, sudominti lieka bevaisės. Labiausiai džiaugiuosi sutikęs gyvas, veiklias tikinčiųjų bendruomenes ir parapijas, uoliai ir pasiaukojančiai apaštalaujančius kunigus, išradingai dirbančius katechetus. Asmeniškai visuomet džiugina gamta, todėl kai tik galiu stengiuosi pabūti miške, prie ežero, išeiti į parką, o kai yra galimybė – pasigrožėti kalnų ar jūros vaizdais. Gamtos grožis man yra kaip himnas Kūrėjui.

 

Kristina Vysniauskienė JAV Kolorado LB valdyba








Comments

popular

Evanston įsigaliojo plastikinių maišelių draudimas

Mackinac Island pripažintas vienu gražiausių miestų Amerikoje

Kyla Čikagos nuomos kainos