Gerbiami skaitytojai! „...Tie patys kalneliai, šilai, uogienojai, Tik aš nebe tas jau esu“. Pirmiausiai noriu visiems, be išimties, tarti širdingiausius AČIŪ žodžius už išreikštus man sveikinimus skubiai pasveikti. Grįžęs iš ligoninės radau, „...tuos pačius kaimynus, tvenkinyje tas pačias anteles, tad viską stebiu, matau ir jaučiu, jog aš nebe tas jau esu“. Mano amžiuje ligos ir metai mėgsta porintis. Tegu būna jų dalykas. Žinome, jog laikas nesustoja, o mes apie laiką klaidingai suprantame sakydami: dabar yra tokia valanda ir penkios minutės. Tai klaidingas pasakymas. Tiksliai būtų pasakyti, jog dabar buvo tokia valanda ir penkios minutės. Laikas nesustoje net akimirksniui nes „Bėga kaip vanduo, kaip vanduo negrįžta“. Manau, būnant pensininku, atėjo laikas tikrajai pensijai. Patyriau negalavimų krentant sutrenkdamas klubą kuriame susidarė kraujo krešulys, kuris buvo be galo skaudus. Po dvejų savaičių, paleistas iš ligoninės, jau sveikstant namuose, per staigiai sėsdamas ant unitazo, t
Comments
Post a Comment