Tokios tokelės (137) Ukraina 14

Gerbiami skaitytojai!

Pabuvęs ligoninėje keletą kartų, nors ir pusiau leisgyvis, bet esu namuose. Mano nuomonių pasisakymai straipsniuose, gal visiškai išnyks. Tą pasakys sveikatos ateitis. Tad siunčiu šį straipsnį koks jis buvo prieš išvežant mane į ligoninę. Jis netaisytas.

Šlovė ukrainiečių tautai kovojančiai ne tik už savo, bet ir visos Europos laisvę.

Mirtis rusams okupantams.

Praeitas kelias savaites buvau iškritęs iš rikiuotės, nes naktį namuose virtau ir labai susitrenkiau klubo kaulą. Krisdamas grindis neįlaužiau. Šaukiausi greitosios, kuri dundėjo į ligoninę, lyg koks medinašis vežimas grindiniu. Vairuotojas, tikriausiai, skaičiavo gatvės duobes, o mano skausmo melodija keitėsi pagal duobės dydį. Pabuvojau ligoninėje keletą naktų, dabar namuose, sėdint klubas labai skauda. Vienintelė geriausia padėtis, tai gulėjimas. Bet, rytoj bus geriau ir kasdieną geryn. Saulėlydis? Pakartosiu, JAV generolo Douglas MacArthur, JAV Kongrese pasakytus jo paskutinius žodžius “Old soldiers never die; they just fade away.”

Ukraina. Lietuviai, simpatizuodami su Ukraina, surinko virš 5 milijonų dolerių nupirkimui Turkijoje gaminto „drono“. Šie „dronai“ yra tikra pabaisa rusams. Tai labai įspūdinga suma surinkta per trumpą laiką. Dar geresnė žinia yra, kad turkai tą „droną“ lietuviams dovanojo, perdavimui ukrainiečiams. Likusią sumą privaloma išleisti ukrainiečių šalpos reikalams. Solidarizuodami su Ukraina, dėkokime turkams, ne tik už dovaną, bet ir to nežmoniško karo pasmerkimui, stojant į Ukrainos pusę. Aišku, kad komerciniais sumetimais lietuviai atostogautojai ir turistai lankytųsi Turkijoje. Kodėl gi ne?

Pasauliui žinoma, jog rusų turistai vagia kas nepririšta. Sakoma, jog turkai sugalvojo savo viešbučiuose ant rankšluosčių užrašyti „Šlovė Ukrainai“, kad rusų turistai juos nevogtų. Ar lietuvių turistams tai nebūtų suvenyrai? 

Straipsnyje 2022-05-26 rašiau kaip Nixon laikais buvęs valstybės sekretorius Henry Kissinger čiulbėdamas patarė Ukrainai atiduoti rusams dalį teritorijos. Koks jis geras, besočiui mongoliškai  rusiškam barbarui, dalinti ne savo. Neužmirškime, jog besotis niekuomet nėra pasotinamas. Jis amžinai alkanas. Tai tokia yra Rusija.

Tam garsiam dalintojui pritaria ir dalis lietuvių. Viena „čiulbutė“ perskaičiusi mano praeitą straipsnį, kuris spausdinamas keliose vietose, pračiulbėjo pritardama Kissingerio nuomonei, kurią mielai klauso tas mongoliškas Rusijos barbaras. Taip „... čiulba „čiulbutė“ uodegą išpūtus ant Putino šakelės ...“.Lietuvių tarpe, skaitant įvairius komentarus įvairiuose straipsniuose, yra nemažai tokių „čiulbučių“. Nejaugi jie nemato kaip tas mongoliškas Rusijos barbaras naikina kas jam pastoja kelią? Šiame, jo gėdingame Ukrainos kare, jis kovoja ne tik su ukrainiečių kariuomene, bet ir civiliais piliečiais kurių tarpe yra vaikai, moterys, senoliai, juos žudydamas. Nesuprantamas gyvenamų namų griovimo tikslas. Užėmę ir prijungę prie Rusijos Ukrainos teritorijas, kaip ir kur jie galvoja gyventi. Rusams tai ne problema. Gyventi galima ir „zemliankose“. Juk įvairūs sanitariniai įrengimai jiems neįsivaizduojamai svetimi. Namai sudaužyti, likęs turtas išplėštas ir gabenamas į Matušką Rosiją. Neįsivaizduoju, ką jie su prisiplėštu turtu darys „matuškoje“?

Apie mongolišką Rusijos barbarą, bendrai išvadai, drąsiai galime panaudoti Salomėjos Nėries žodžius: „Kur praslenka jo šešėlis, ten žolė nustoja žėlus“.

Paskutiniame numeryje rašiau apie lietuvių skausmus laike įvairių okupacijų, apiplėšimus iki „...arklių, pakinktų kurie žvangėjo...“. Tai buvo skaudžiausi smūgiai lietuviui ūkininkui. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę ir ją apgynus, gyvenimas nesustabdomai keitėsi lietuvio naudai. Ūkininkai ir įvairūs naujakuriai, greitu laiku, kas buvo apiplėšta, atstatė „... arklius, pakinktus kurie vėl žvangėjo...“. Tai buvo Lietuvos ūkininko pasididžiavimas. Kartu pasikeitė jaunimo kuriamos ir dainuojamos dainuškos, kaip, pav. „...grūdų jau pilnas yra aruodas, ant krosnies ir ne tuščias puodas ...“. Dainavo Lietuvos jaunimas, „kaimo bernai“, tie, kurie apgynė Lietuvos paskelbtą Nepriklausomybę. Lietuva, pasauliui rodė pažangą. Bado šmėkla tapo sunaikinta. Nesvarbu, kokia buvo valdžia, aišku jog saviškė, lietuvis žengė milžino žingsniais pirmyn, o sovietija atbulyn.

Neilgai lietuvis didžiavosi sava pažanga, nes rytų slibinas kaimyno geresnio gyvenimo nepripažįsta. Jį reikia sulyginti su savuoju, sunaikinant pažangą. Mačiau jų kariuomenės arklių pakinktus (jeigu juos galima taip vadinti) suraišiotus virvutėmis. Pamačius pirmą kartą tokį rusišką turtą, kalboms ir paskaloms nebuvo pabaigos. Suprantamai, rusams karinė kiekybė svarbiau už kokybę.

Rusijos Dūmoje girdime vis garsiau reikalaujant atšaukti pripažintą Lietuvos nepriklausomybę. Mat Lietuvos tauta, po 50 metų išvarė okupantą, ir jos balsas be okupanto pritarimo negaliojantis. Kodėl rytų Ukrainos dviem atsiskyrusiom respublikom Rusija suteikė valstybės statuso pripažinimą? Todėl, kad ten buvo girdimas tiktai Rusijos balsas. Keista ta rusų logika. Apgailėtina, kad lietuvių tarpe yra dar nemažai vatnikų, kuriems „... iš rytų šalelės saulutė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliai ėjo ...“. Tikriausiai jiems patiko toji rusiška „nekultūra“, nes prie civilizuoto pasaulio jie niekaip negali prisitaikinti. Vargas debilams vatnikams. Kremlius gaudo tokias ir panašias, jiems naudingas, nuomones. Todėl tikim jog Kremliaus karas prieš lietuvių tautą ir valstybę, seniai suplanuotas, ir jau veikia, iki šiol nors tik gąsdinančiai.

Rusai, ilgesniam karui neturi resursų. Šaukiamieji į kariuomenę priešinasi. Kariuomenę galima, prievartiniais ir grasinančiais veiksmais padidinti iki reikiamo skaičiaus žmonių, bet ar bus įmanoma priversti juos kariauti ir žūti, už ką. Už Putino ambicijas? Ačiū. Pašlijusi kariu moralė ir disciplina. Nepasitenkinimas karu Rusijoje didėja. Rusijos sužeista meška darosi pavojingesnė.

Tas pats kaimynas (ta pati panelė, tik kita suknelė) negalėjo suvirškinti ukrainiečių pažangą, todėl ir pradėjo Rusijai pražūtingą karą. Užsimanė Putinas karūnuoti save Petru Pirmuoju. O mes truputį palaukime. Kai jis pradės telefonu pats su savimi kalbėti, tai aukščiausias ženklas, kad į durnių namus jis gali būti priimtas be eilės. Juk Rusijoje visur eilės, o jis Petras Didysis. Matyt, jis jaučia savo galą, investavęs į „silovikus“, kurie dabar kėsinasi į jo sostą. Labai daug rašoma apie Putino pažengusią vėžio ligą. Jeigu tai tiesa, tai atrodo jog ta liga  žengia vėžlio žingsnio tempu. Būtų gerai tą tempą paspartinti. Bet, iki šiol tai tik paskalos be įrodymų.

Ukrainai būtinai reikalinga ginkluotė. Ji yra, bet gauti ją sunku. Vokietija blokuoja „Leopard“ tankų perdavimą iš Ispanijos į Ukrainą. ES vienybė? Mat rusai turi dujų ir naftos. Prancūzija į Ukrainą atsiuntė specialią amuniciją, kuri šluoja viską iš eilės. Okupantų pėstininkai nebegalės niekur pasislėpti. Jeigu ES būtų vienybė, tai ukrainiečiams gintis, išvarant okupantą, būtų žymiai lengviau. Prisidėkime ir mes, nes Ukrainoje sprendžiamas ir mūsų tautos bei valstybės likimas.

Mes, lietuviai, privalome ne tik išgirsti, bet ir girdėti Tėvynės varpo gaudesį „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Negalime, būdami laisvi, sustoti ir nebegalvoti apie atslenkantį pavojų mūsų laisvei. Tas atrėpliojantis besotis banditas, pavydi mums saulės, žalių laukų spalvos, negailėdamas mūsų kraujo. Todėl šaukiu visus lietuvius, ne tik išgirsti, bet ir girdėti Tėvynės varpo šauksmą. Neramiuose pokario metuose, kaip ir 1918 metais, Lietuvos jaunimas, tie patys „kaimo bernai“ vienijosi, vieni susenėję, kiti jauni, buvę kariai ir karininkai, pripildydami Lietuvos miškus, savo veikla pridarydami daug žalos okupantui. Taip reiškėsi patriotizmas. Asmeniškai pergyvenau stalinizmo siautėjimą, partizaninį pasipriešinimą okupantui ir banditizmą, kur stribai partizanų vardu apiplėšdavo ūkininkus, vėliau daiktus parduodami turguose. Apkaltinti tokį „liaudies gynėją – banditą buvo pavojinga, nes grėsė iki 25 metų katorgos. Šiandieną lietuviškas išdavikiškas gaivalas tautos patriotus vadina idiotais. Tokia elgsena negali būti toleruojama. Tai nebe demokratija. Deja, ano meto, jėgų persvara nugalėjo ginkluotą kovą, bet nenugalėjo tautos dvasią, ką patvirtino Baltijos kelias ir, vėliau, Nepriklausomybės Atstatymo Aktas, 1990 metais kovo 11. Lai Tėvynės varpo dūžiai, mums visuomet ir visur primena, „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos“. 

 2022-07-07