ZOSĖ MĖGO LAIDYTI KAKARYNĘ...

 

   Turtingas lietuviškų frazeologizmų lobynas. Vartau Jono Paulausko „Lietuvių kalbos frazeologizmų žodyną“. Semiuosi išminties, o pačius mėgstamiausius pritaikau savo kūryboje.

Jis profesionaliai mokėjo kitiems akis dumti, bet nepagalvojo, kad lazda turi du galus...

Kai būtų išmintingiau patylėti, mes dažnai paleidžiame liežuvį į darbą...

Savuosius vaikus tėvas į dangų kėlė, bet jiems ten trūko elementarių mandagumo įgūdžių...

Geras mums buvo gyvenimas, net paukščių pieno netrūko, bet iškilus sunkumams, drebinome baikščias savo kinkas.

Darbe Jonas buvo tarytum iš medžio iškritęs, bet apie save visada tik labai gerai galvojo.

Zosė mėgo laidyti kakarinę, bet jos balsas į dangų nėjo.

Kur nekultūringa juoktis, mes dažniausiai surandame juokų kauliuką.

Juodadarbiui visos dienos ir visos spalvos vienodos.

Jam mylimoji pažadėjo savo gyvenimą, nors ilgai svarstė... Ar verta?

Kitiems Paulius mėgo jodinėti ant sprando, bet kai sugrįžo atpildas, jis taip esmės ir nesuprato...

Jaunuolis priėjo liepto galą, nors apie savo ateitį kūrė fantastines vizijas.

Širdis iškrito iš baimės, bet protas buvo kelrode žvaigžde.

Visai be reikalo jis kėlė pūgą. Žiema ir taip profesionaliai atliko savo funkcijas.

Kas, kad tėvai atžalai parodė iš kur pipirai dygsta... Pastarasis buvo neeilinė asmenybė.

Kūnas ant lazdelės kretėjo, o galvoje sukosi jaunatviškos mintys.

Darželyje Petriukas griežė dantį ant auklėtojos, kad ji liepė mokytis...

Ant pečių galvą turėjo, bet šunkeliais nuėjo...

Mažoji Magdutė savo žiniomis visiems nušluostė nosį, nors aplinkiniai ją laikė baisia neišmanėle.

Kaip į galvą muštas lakstė, nors aplink jį tvyrojo spengianti tyla ir ramybė.

Už neatliktus namų darbus, mokytoja Mykoliukui ant galvos kuolą tašė, o šis atliko didvyrio vaidmenį...

Reda Kiselytė

Rokiškis