Tokios tokelės (119)

Įsivaizduojamas Ukrainos karas. Rusų kareivis, jeigu jis turi kovoti su Ukraina ir ten yra jo uošvė, su kuria jis nuo pat vestuvių dienos pykosi, eis į karą su malonumu. Bet, žentas turintis uošvį, su kuriuo ne kartą išgerta, į tokį karą neis. Šios istorijos logika: Rusai ir ukrainiečiai perdaug, šimtmečių eigoje, susigiminiavę. Karas tarp jų neįsivaizduojamas. Šiais faktais remiantis, netikiu apie karo sapaliojimus. Šios dvi valstybės gali gyventi, šalia viena kitos, be karo gąsdinimų. Žinome, jog Ukraina nepasiduos okupuojama rusų, prasidėtų žiaurus partizaninis karas, gal dar žiauresnis nei jis buvo pasibaigus antrajam pasauliniam karui. Jau atrodo, jog Putin‘as sumirkčiojo pirmutinis. Bet karo pavojus vis dar neišblėso. Maskolius, lyg bulius, nenuspėjamas. Kaip ilgai sugebės kareiviai žiemos metu išgyventi palapinėse. Jokia palapinė, žiemos metu, negali teigiamai pakeisti kareivinių gyvenimą.  Kalbama apie samdytų karių armiją. Tokioje armijoje patriotizmo nėra. Sudėtis tokios armijos kelia daug klausimų, nes ji yra labai abejotinos vertės. Atvirai sakant, tai būtų armija pasižyminti plėšikavimais bei moterų prievartavimais, kuo pasižymi ir reguliari rusų kariuomenė. Ar dabartinė rusų karininkija gali tai armijai įkvėpti bent šiek tiek civilizacijos? Kokie yra patys karininkai? Galime lažintis. Kaip pastebime Putin‘as susibičiuliavo su kinais, kurie rusų nurodymams niekuomet nepasiduos, atrodo pasirašė savo silpnybę. Mat, kinai ne ukrainiečiai, prieš kuriuos rusai negrūmos. O Ukraina Putin‘ui lieka neapžiojamas kaulas.

Olimpinėse žaidynėse komunistai rodo savo jėgą, netoleruodami atletų laisvų pažiūrų. Tai olimpinės varžytinės supolitizuotos kinų valdžios. Aišku, be jokio gėdos jausmo, pasauliui bus grojama vis ta pati plokštelė, apie laisvę žaidynių dalyviams. Pastebima, jog kinai pasaulinėse organizacijose turi savo įtaką diktuojant pasauliui savo nuomonę. Iš kito taško žiūrint, rusai, kaip ir kiekvienoje olimpiadoje pasižymi ne medalių skaičiumi, bet dopingu. Barbaras išlieka barbaru.

Čikagoje, juodaskūriai paskelbė karą juodaskūriams. Šaudosi, šaudydami vieni kitų paauglius gatvėse dienos metu. Merė ir policijos viršininkas tiktai garsiai pabumba. Policijos rankos surištos ir ji tapo iš vis nebeveikli, bijodami prikišti nagus prie juodaskūrių nusikaltėlių, kuriems gatvių teismai priimtiniausi. Kur dingę garsieji juodieji veiksniai? Kaip taisyklė, jie nusikaltėlių rajonuose nesirodo. Bijo saviškių?

Rašiau jau keletą kartų Facebook‘e apie tauraus lietuvio, Antano Valavičiaus mirtį. Dabar noriu nors dar vieną kartą priminti gerbiamiems skaitytojams apie Lietuvių Bendruomenei atsidavusį ŽMOGŲ, Antaną Valavičių, kuris mirė sausio 28 dieną. Mirties pranešimas „Drauge“ pasirodė tiktai išvakarėse vasario 10 dienos numerio, praėjus 13 dienų nuo mirimo. 13 dienų, tai ne dvi savaitės. ŽMOGUS, daug dirbęs Bendruomenei, neužsitarnavo net paprasto mirties pranešimo, kuris galėjo būti trumpas ir aiškus: „Mirė A. Valavičius. Apie laidotuves bus pranešta vėliau“. Galbūt, buvo nutylima todėl, kad jis nebuvo joks veikėjas, tiktai tarnavo veikėjams. Gėdintis privalėtų visi, kuriems jis tarnavo. Juk mes lietuviai, sugebame būti net barbarais. O dabar, gerbiamas Antanai, pagarbiai tariu: ILSĖKIS RAMYBĖJE. 

2022-02-10