KAVINĖS „NERINGA“ VIRTUVĖS METAMORFOZĖ SU GARDŽIU EPILOGU


Kavinėje „Neringa“ įėjus į mažąją salę po dešinę kertėje prie didžiojo stalo kas vakarą sėdėdavo chemikas profesorius Kazys Daukšas ir eruditas kalbininkas Bronys Savukynas. Prie jų dažnai prisėsdavo publicistas Domas Cesevičius, chirurgas Česlovas Kunevičius, fizikas Jonas Batarūnas, kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis, Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, kino režisieriai Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, fotografas Algimantas Kunčius, dailininkai Mečislovas Bulaka, Stasys Krasauskas, Arūnas Tarabilda, Vytautas Kalinauskas, Teodoras Valaitis, poetas Sigitas Geda, prozininkas Juozas Aputis, literatūros tyrinėtojas Albertas Zalatorius, kalbininkas Jonas Kazlauskas. Gana dažnai čia galėdavai regėti kalbininką Zigmą Zinkevičių, literatūros tyrinėtoją Vytautą Kubilių, dažnokai ant minkštasuolio prisėsdavau ir aš dar tada labai jaunas dizaineris...  Visų anų laikų intelektualų, kurie prisėsdavo prie taip vadinamo PROFESORIŲ STALO neįmanoma suminėti.

Atskirą staliuką turėjo architektai Nasvyčiai. Retsykiais su savo ir Mironaitės dukromis pietauti atvykdavo Juozas Baltušis. 

 Nuo pat pirmos dienos kavinės „Neringa“ virtuvės gamybos vedėja (šefė) buvo Eleonora, kuri sukūrė visus patiekalų receptus ir juos gaminti išmokė virtuvės virėjas ir kepėjas. Čia svarbiausia reikia pažymėti, kad visi išskirtiniai patiekalai buvo pritaikyti profesoriui Kaziui Daukšai, kurio didžiausia gerbėja buvo Eleonora ir kuris, kaip ir dauguma jo vyresnių stalo bendrų intelektualų, negalėjo pasigirti sveikais dantimis... 

Bronys Savukynas man pasakojo, kad jis su Eleonora buvo geri draugai. Eleonora tada gyveno Arklių gatvėje ir kas rytą, prieš eidama į darbą užsukdavo į Halės turgų, kur turėjo vasarą-žiemą savo pastovius daržovių ir žalėsių augintojus, po to būtinai į Stiklių gatvėje esančią tarybų valdžios valdininkų (CK ir Ministrų tarybos) išskirtinę maisto produktų parduotuvę, kur ją buvo įvesdinusi pati Sniečkuvienė, nes vienu metu ji Sniečkams buvo ruošusi valgius. 

Būtent šioje parduotuvėje Eleonora pasirinkdavo tai, ko niekur kitur nebuvo galima gauti: veršienos kumpį, jautienos filė, kiaulienos nugarinę su šonkauliukais, riebių vištų, šviežių sterkų, rūkytų kiaulių pažandžių, rūkytų ungurių ir rūkytų eršketų, raudonųjų ikrų, Lenkijoje gamintos šaldytos jažinkos (žalių žirnelių ir morkų kubelių), Vengrijoje gamintų konservuotų žirnelių ir pomidorų tyrę, net citrinų, džiovintų slyvų ir majonezą...Kažkur Pavilnyje jos pažįstama moteris vienintelė Lietuvoje augino putpelytes ir jų kiaušinius atveždavo į „Neringos“ kavinę...Be to „Neringos“ virtuvėje Eleonora paruošdavo bruknių uogienę, džiovintų slyvų sosą (pavilgą), saldžiarūgščiai marinuodavo žalius pomidorus, kepdavo išskirtinę duoną...

Vėliau, kai „Neringoje“ pasikeitė direktorius, atkeltas iš stoties restorano ir įsakė befstrogeną gaminti iš jautienos kumpio ir patiekti specialiame metaliniame inde atskirai ir skrudintas riebaluose bulves atskirai, kaip stoties restorane, kai valgiaraštyje liepė rašyti ne Neringos kotletas, o Kijevo kotletas, Eleonora mėgino aiškinti, kad tai visiškai skirtingi patiekalai, kad net jų ingredientai skirtingi, susireikšminęs mažaraštis bet užtat direktorius net nenorėjo girdėti... 

Eleonora įsitikinusi, kad naujasis vadovas yra išglušėlis (kaip teisingai jį pavadino Bronys) ir aukštojoje kulinarijoje nieko nesigaudo, išėjo iš „Neringos“ kavinės ir išvyko į Varšuvą, kur ją jau daug metų kvietė. Taip dingo niekur kitur negaminama „Neringos“ duona, „Neringos“ mišrainė, Vienos šnicelis, burnoje tirpstantis befstrogenas, garintas sterkas, išskirtinis „Neringos“ vištienos kotletas, garsieji “Neringos“ blyneliai, ypatingieji parfė, net superinė kava „Rūta“ su pakepinta baltymų putele, kuri net buvo įtraukta į Maskvos Kremliaus meniu.

Suprantama tada iš esmės pakito „Neringos“ valgiaraštis, nes naujasis kavinės direktorius, kaip ir visi kiti po jo vadovavę kavinei, ryšių su Stiklių gatvės išskirtine maisto prekių parduotuve neturėjo ir maisto produktus jems pristatydavo iš Vilniaus valgyklų ir restoranų bei Lietkoopsąjungos sandėlių. 

Pasikeitė ir kavinės „Neringa“ valgiaraštis, nes jį sudarė naujoji gamybos vedėja, pataikaudama direktoriui ir įtraukusi tuos patiekalus, kurie buvo skanūs direktoriui: totorišką bifšteksą, krabų, „Sostinės“, „Lietuviškos“ salotas, įvairią šaltą mėsą, kiaušinus su majonezu, saldžią sriubą, prastą sultinį su bandele, bulvinius ragelius su grybų padažu, omletą, varškėčius, blynelius su mėsa, Kijevo kotletą, keptą menkę, pyragaičus, plaktą grietinėlę, želė. Retsykiais valgiaraštyje atsirasdavo rūkytas ungurys, rūkytas eršketas su majonezu, juodieji ir raudonieji ikrai, krabai drebučiuose...

 

Bronys Savukynas, su kuriuos buvome geri bičiuliai, sužinojęs, kad išvykau iš Vilniaus ir gyvenu Klaipėdoje, kad iš dizaino perėjau į pasaulinės ir Lietuvos kulinarijos studijavimą bei praktiką, atvykęs atvežė man neįkainojamą turtą  - kavinės „Neringa“ šefės Eleonoros užrašus su valgių ir gėrimų receptūromis bei technologinėmis kortelėmis, kuriuos jam paliko Eleonora, išvykdama gyventi į Varšuvą.

Sąmonėje perversmas ir pokytis man įvyko1989-1990 metais, kai tuomet keliavau po visas Europos šalis ir lankiau senąsias dvarų, vienuolynų, valstybines bibliotekas ir ten vartydamas rastas didžiules kulinarinių leidinių sankaupas nuo senų seniausių laikų, supratau, kad radau netirtus ir mažai lietuviams žinomus lobius. 

Gastronomijos (kulinarijos) paveldui normaliame pasaulyje nuo viduramžių buvo skiriamas didžiulis dėmesys, nes nuo tautos mitybos, maisto produktų, valgymo įpročių, priklauso ir žmogaus esybė, tapatybė, gyvensena, mentalitetas, intelektas, sveikata, geninė sistema, būdas, charakteris, darbingumas, polinkiai, kruopštumas, kas be ko - žemės ūkio ir pramonės raida. Būtent tada pradėjau pirkti ir rinkti kulinarijos leidinius ir tyrinėti kaip kito mityba Lietuvos aukštuomenės ir prastuomenės sluoksniuose...

Pirmas didžiausias mano darbas kulinarijoje buvo praėjusiame šimtmetyje Vilniuje Žirmūnuose Norvegijos bendrovės "Selvaag Group" "SPAR" kavinėje gamybos vadovu, kur pats įsisavinau ir išmokiau Lietuvos virėjas dirbti JAV kompiuterizuotais aukšto slėgimo aparatais „Henni-Penni“ kepant aliejuje įvairiai paniruotą gruzdintą vištieną ir gruzdintas daržoves. Anuomet tai buvo superpažangi gamybos technologija ir ypatingai brangi iš Amerikos atsivežta aparatūra. 

Vėliau dirbau gamybos vedėju pas tris brolius iš Belgijos – George, Oliver ir Nicolas Ortizus, IKI parduotuvėms ruošiau kulinarijos cechams valgių receptūras bei technologines kalkuliacines korteles. Tuo pačiu visus valgius gaminau pats, mokiausi ir tuo pačiu išmokiau darbui kulinarijos cechų darbuotojus.

Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai baigiau darbus IKI parduotuvėms ir į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 (danams priklausantis „RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu sukurti kulinarijos cechui valgių ir kepyklos cechui kepinių receptūras, technologines kalkuliacines korteles, paskaičiuoti valgių energinę vertę, angliavandenių, baltymų, riebalų, vitaminų kiekius, taip pat apmokyti darbui  kulinarijos bei kepyklų cechų virėjus ir kepėjus. Paruošiau per 4000 receptų ir tiek pat technologinių kalkuliacinių kortelių. Nesididžiuodamas galiu pasakyti, kad didžioji dalis to ką matote maisto prekių parduotuvių vitrinose yra kulinarinių cechų paruošti užkandžiai, salotos, valgiai, kepsniai, kepiniai ruošiami pagal mano receptus...

O norint tapti nepriklausomu mitybos ir kulinarijos ekspertu reikia turėti daug drąsos, nebijoti prastos mitybos biznierių, maisto gadintojų, - aš juos dar vadinu mūsų vaikų genocido vykdytojais, -  grasinimų ir spaudimų, galimų juodinimų, šmeižto ir kitokių kovos už biznį kompanijų,  o svarbiausia - būti nepaperkamu ir nenuperkamu.

Kaip bebūtų, Lietuvoje esu vienintelis danų sertifikuotas mitybos ir kulinarijos ekspertas. Ir daugiau jų nė vieno nėra, nes Lietuvoje nėra tokios institucijos, kuri mitybos ir kulinarijos ekspertus ruoštų. Tiesa, internete, spaudoje, TV ir radijuje dažnai randame, regime ir girdime minint mitybos ekspertus, bet jie tokiais jokiu būdu nebuvo, nėra ir nebus, - žurnalistai rašydami ar kalbėdami apie maistą irgi mitybą pasitelkia kokį nors „žinovą“ ir dėl įtaigumo, savo straipsnio svarbumui jį pakrikštija „ekspertu“...

 

Bet grįškime į kavinę „Neringą“, kad aš galėčiau Jus supažindinti su išskirtiniais superiniais patiekalais, kuriuos receptus sukūrė ir gamino garsioji Eleonora.

Pradėkime nuo duonos, kurios receptą talpinu, kad kiekvienas ne Kūčioms bet Kalėdoms galėtų pasigaminti:


KAVINĖS „NERINGA“  BALTA DUONA. DU KEPALAI. LABAI GREITAI PAGAMINAMA IR IŠKEPAMA, NEDŽIŪNA IR NEPELYJA DVI SAVAITES. Į puodą įpilti 380 g vandens, 75 g aliejaus, įberti 20 g cukraus, 10 g druskos, 5 g kmynų ir pašildyti iki 30°C. Po to 750 g išsijotų kvietinių miltų D550 išmaišyti su 11 g sausų mielių (vienas pakelis), 1 g (žiupsniu) maltų baltųjų pipirų, paskui įpylus drungną vandenį su aliejumi, druska ir cukrumi, išmaišyti tešlą ir iš jos suformuoti rutulį. Tešlos rutulį apibarstyti miltais ir kildinti ORKAITĖJE 50°C 30 min., kad dvigubai pakiltų, po to tešlą suspausti, įmaišyti 100 g labai smulkiai sukapotų svogūnų. Tešlą padalinti į du lygius gabalus, sudėti į aliejumi pateptas duonos skardas, tešlos viršų išlyginti šlapia ranką, apibarstyti po 5 g kmynų. Skardas su tešla dėti į 50°C  orkaitę ir 10-20 minučių kildinti. Po to temperatūrą padidinti iki 180°C ir kepti 40-45 minučių orkaitėje įdėjus indelį su vandeniu (kad nesusidarytų labai kieta pluta). Išėmus, padėti ant grotelių, kad atauštų. Viršų apdengti šlapiu rankšluosčiu, kad nesukietėtų pluta. Vieno kepalo išeiga – 520 g


Kavinėje „Neringa“ užkandžiui buvo siūlomi rūkyti unguriai, patiekiami su citrinos skiltelėmis. Trys gabaliukai tada kainavo 30 kapeikų


Rūkyti eršketai buvo patiekiami plonai supjaustyti su šviežiais agurkais ir petražolėmis. Porcija kainavo 30 kapeikų 


Garsioji kavinės „Neringa“ mišrainė, kurios dabar niekas nebemoka paruošti. Viena porcija kainavo 30 kapeikų


MIŠRAINĖ „NERINGA“ – viena porcija. Galite pasiruošti ne Kūčių, bet Kalėdų stalui

60 g virtos vištienos, 40 g konservuotų žirnelių, 35 g virtų bulvių, 35 g virtų morkų, 35 g marinuotų saldžiarūgščių žalių pomidorų, 35 g raugintų agurkų, 20 g džiovintų slyvų, 60 g majonezo, vieno kietai virto putpelės kiaušinio, 10 g batono džiūvėsio, 10 g raudonųjų ikrų. Vienodais kubeliais supjaustyti virtas bulves, morkas, vištieną, marinuotus saldžiarūgščius žalius pomidorus, raugintus agurkus ir džiovintas slyvas. Išmaišyti su konservuotais žirneliais ir majonezu. Mišrainę sudėti į metalinę formele, paslėgti ir dėti ant užkandinės lėkštelės. Nuluptą kietai virtą putpelės kiaušinį perpjauti per pusę, dėti ant mišrainės viršaus, ant kiaušinio sukrauti raudonus ikrus. Mišrainę papuošti svogūnlaiškiais ir džiūvėsiu


 

Vištienos sultinys buvo verdamas iš pat ryto iš šviežios vištos, o virta vištiena naudojama bandelių įdarui ir mišrainės gamybai. Vištienos sultinys buvo patiekiamas su kiaušinio pusele ir karšta bandele su vištiena. Sultinys su bandele kainavo 31 kapeiką


BANDELĖS SU VIŠTIENA, 10 vnt. – pridedu receptą, kad galėtumėte paruošti ne Kūčių, bet Kalėdų stalui:


Tešlai: 

  • 320 g kvietinių miltų D550,

  • 140 g grietinės, 

  • 90 g sviesto, 

  • 4 kiaušinių trynių, 

  • 7 g druskos, 

  • 5 g cukraus. 


Įdarui:

  • 120 g svogūnų,

  • 60 g sviesto, 

  • 190 g virtos vištienos,

  • 190 g rūkytos kiaulių pažandės,

  • 5 g druskos, 

  • 1 g maltų juodųjų pipirų, 

  • 1 g džiovintų peletrūnų. 


Išsijotus miltus išmaišyti su grietine, tirpdytu sviestu, kiaušinių tryniais, druska ir cukrumi. Suformavus rutulį, suvynioti į maistinę plėvelę ir padėti bent valandai į šaldytuvą. 

Svogūnus smulkiai supjaustyti, apkepti svieste. Virtą vištieną, rūkytas pažandes ir svogūnus sumalti, pagardinti druska, pipirais ir džiovintais peletrūnais. 

Iš 60 g bandelių tešlos iškočioti paplotėlį, ant jo dėti 50 g vištienos įdaro, paplotėlį sulenkti, rantytai aplankstyti, dėti ant skardos ranteliais į apačią, aptepti kiaušinio plakiniu ir kepti 20 min. 180 temperatūroje.


 Garintas sterkas su Vilniaus kiaušininiu pavilgu, česnakiniu bulvių piurė su krapais ir skiltele citrinos. Česnakinio bulvių piurė gamybos būdas buvo kitoks nei kitose Vilniaus restoranuose ir kavinėse, jo švelnus kreminis skonis patiko net mažiems vaikeliams, o kiaušininis pavilgas visus valgytojus amžiams sužavėdavo...Patiekalas tada kainavo 80 kapeikų


 „Neringos“ vištienos kotletas su grietinėlėje garintomis morkytėmis ir žirneliais (kaip Eleonora sakydavo – jažinka). Vištienos kotletai nieko bendro su Kijevo kotletais neturėjo, nes jų gamybos būdas (technologija) bei ingredientai iš esmės buvo kitokie, kurių paslaptį žinojo tik Eleonora ir jį pati viena juos ruošdavo. Patiekalas kainavo 1 rublį. Jei kavinės „Neringa“ vadovai ir virtuvės šefai norėtų juos gaminti – galėčiau išmokyti


Bronys Savukynas. „Neringos“ vištienos kotleto valgymo taisyklės


1. Einant valgyti „Neringos“ vištienos kotleto, vyrams negalima vilkėti frako, smokingo ir naujo kostiumo. Moterims nepatartina vilkėti balinės arba naujos suknios.


2. Apsirengti reikia taip, kaip einant dažyti tvoros – vis tiek išsitepsite ir išsitaukuosite.


3. „Neringos“ vištienos kotleto negalima pradėti valgyti inteligentiškai, – su peiliu ir šakute, o tik kolūkietiškai – viena šakute.


4. Pjaunant „Neringos“ vištienos kotletą peiliu, įkaitęs sviestas fontanu užtrykš jums ir jūsų kaimynams ant rūbų, veido ir net plaukų, bet dėl to vyriškiams su skrybėle prie stalo nederėtų sėdėti.


5. Papiljotę (popieriuką) nuo vištienos kotleto kauliuko nenuimkite ir nerašykite ant jo skundų.


6. Kaire ranka prilaikykite kauliuką, o šakute pradurkite kepsnį prie kauliuko, - taip iš jo ant staltiesės gražiai ištekės ištirpęs sviestas.


7. Dabar galite pradėti demonstruoti savo inteligentiškumą: valgyti peiliu ir šakute, tik nepjaukite kepsnio per pusę kaip koks kaimo gagris, – atvės ir praras savo skonį. Pjaukite mažais kąsneliais, padažykite į sviestą ir mėgaukitės. Negražu garsiai čepsėti.


8. Nesugalvokite užsisakyti prie „Neringos“ vištienos kotleto šviežių daržovių salotų, – neskanu, netinka, negražiai atrodo ir pats atrodysite it kaliausė darže.


9. Nevalgykite „Neringos“ vištienos kotleto išdidžioje vienatvėje – nebus ko apipurkšti karštu sviestu ir su kuo pasidalinti skaniais ir kitais įspūdžiais.


10. Kategoriškai nevalgykite „Neringos“ vištienos kotleto neužgerdami vynu. Užgerti ir daugiau išgerti patartina darbo dienomis ir visomis progomis.


11. „Neringos“ vištienos kotletas ne žuvis, ir baltas vynas prie jo netinka, užgerkite tik raudonu sausu vynu.“


 „Jūratės“ vištienos kukulis su džiovintų slyvų pagardu ir česnakiniu bulvių piurė. Tai buvo neįtikėtinai gardus patiekalas, kurį ypatingai mėgdavo užsisakyti didžiojoje salėje sėdinčios kompanijos ir puošnios damos bei studentės, nes patiekalas kainavo 1 rublį


Vilniaus kavinės „Neringa“ garsusis befstrogenas su bulvių ir salierų piurė, kuris valgymui buvo patiekiamas su šaukštu, nes jautiena tiesiog sutirpdavo burnoje. Gaila, kad Lietuvoje jau senai niekas nebemoka gaminti tikro Boeuf a la Stroganoff (jautiena pagal Stroganovą). Bet jei restoranas „Neringa“ norėtų vėl attapti kavine „Neringa“, galėčiau juos išmokyti gaminti šį išskirtinį kavinę garsinusį patiekalą. Befstrogenas kainavo 85 kapeikas


 Vienos šnicelis su bruknių uogiene. Patiekalą gamindavo pati Eleonora, nes Vienos šnicelis buvo ruošiamas iš veršienos kumpio ir atleidžiamas pačioje didžiausioje lėkštėje tik su bruknių uogiene ir citrinos skiltele. Viešėdamas Vienoje keliems kulinarams šį veršienos šnicelį ruošiau, ir jie buvo nustebinti fantastišku jo skoniu, nes pagal mano turimą receptą išmuštas kumpio pjausnys pagal Eleonoros nuorodą prieš paniravimą panadu dar būdavo patepamas specialiu užtepu. Kavinės „Neringa“ lankytojai dažniausiai šio šnicelio neužsisakydavo, manydami, kad jis bus kaip tarybinėje valgykloje iš maltos mėsos, bet kartą paragavę, tapdavo amžinais šio fantastinio kepsnio garbintojais...Patiekalas kainavo 1 rublį 20 kapeikų


 

 Kiaulienos kotletas (žodis kotletas yra nuo itališko žodžio costoletta- šonkauliukas). Kitaip sakant tai yra mėsos gabalas su kauliuku. Kavinėje „Neringa“ jis būdavo ruošiamas taip, kad nuo kauliuko mėsą būdavo galima atskirti net su šakute ir patiekiamas su bulvių ir salierų piurė, vyno pavilgu, pakepintais obuoliais ir svogūnlaiškiais. Patieklas kainavo 1 rublį




„Neringos“ blyneliai su vaniliniu varškės įdaru ir citrininiu pagardu. Pieno kombinatai tuomet dar varškės sūrelių negamino, o „Neringos“ blynelių varškės įdaras buvo vanilinio skonio neįtikėtinai minkštas bei švelnus. Citrininis pagardas ir citrinos skiltelė jiems suteikdavo rūgštelės akcentukus. Trys blyneliai kainavo 30 kapeikų, kavos puodukas – 10 kapeikų


 

„Neringos“ Napoleono pyragaitį kiekviena save gerbianti ponia ir panelė būtinai užsisakydavo prie kavos. Deja, išvykus Eleonorai, nė viena kavinės kulinarė kepti tikro Napoleono pyragaičio nebemokėjo. Pyragaičio kubelis kainavo – 12 kapeikų


VIENINTELIS TIKRAS NAPOLEONO TORTO ARBA, TEISYBĘ SAKANT, NAPOLEONO PYRAGAIČIO RECEPTAS YRA TIK ŠIS VIENAS VIENINTELIS, - būtinai išsikepkite ne Kūčių, bet Kalėdų šventei
Tešlai reikia :
- 700 g  aukščiausios rūšies kvietinių miltų D550,
- 500 g tikro kaimiško sviesto (parduotuvėse sviesto nėra – tik SPREDAS),
- 5 šaukštų šviežios kaimiškos grietinės (parduotuvėse grietinės nėra – tik jos pakaitalai), 

- 50 g konjako, bet ne brendžio,

- 1 kaimiško kiaušinio,
- 7 g druskos


Virtam vaniliniam kremui:

- 500 g kaimiško sviesto,

- 120 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų D550,
- 350 g cukranendrių cukraus,
- 1 stiklinės gyvo kaimiško pieno,
- 3 kaimiškų kiaušinių trynių,
- 20 g vanilinio cukraus,

- 50 g konjako,                             

T e š l a i  ant darbastalio kalvele išsijoti kambario temperatūros miltus, užbarstyti druska, miltuose padarius duobutę, į ją supilti konjaką ir sudėti grietinę, įmušti kiaušinį, sudėti atšaldytą gabalėliais supjaustytą sviestą (galima sutarkuoti burokine tarka) ir šaltoje patalpoje kapoti tol, kol tešloje neliks sausų miltų. Tada iš tešlos greitai nelabai spaudžiant suformuoti 12 vienodo dydžio rutuliukų, suvynioti juos į maistinę plėvelę ir dėti porai valandų į šaldytuvą.  Po to iš tešlos rutuliukų iškočioti 12 vienodo diametro 3-4 mm storio papločių (kočioti ir perkelti lengviausiai tarp dvejų maistinių plėvelių). Papločius perkelti į kepimo popieriumi išklotą skardą, subadyti šakute ir kepti karštoje 180 laipsnių orkaitėje, kol gražiai parus, bet ne paruduos. Ant išimtų lakštų dėti lėkštė arba kitą apvalią formą (aš dedu dangtį nuo didelio puodo) ir apipjauti.

K r e m u i skirtą sviestą ištirpinti puode, įsijoti miltus ir maišant kaitinti, kol miltai pradės gelsti arba šiek tiek rusti (taip išgaunamas riešutų skonis). Atskirai prikaistuvyje užvirinti pieną su cukranendrių cukrumi ir, smarkai maišant, supilti į sviestą su miltais. Dar kiek pakaitinus, nukelti nuo ugnies ir mediniu šaukštu sukti tol, kol kremas atvės. Konjake ištirpinti vanilinį cukrų, kad neliktų cukraus grūdelių. Tris trynius gerai išplakti. Juos ir konjaką su vaniliniu cukrumi supilti į kremą ir sukti, kol kremas pasidarys purus. Atvėsusius papločius pertepti kremu ir palaikyti per naktį paslėgtus šaldytuve. Kuo ilgiau stovės, tuo darysis gardesniais.

 Ir viskas – jokių bruknių ar spanguolių džemų, rududu ar kondensuoto pieno, nes tada gausis jau nebe „Napoleonas“,  o naujas kepinys, pav. bruknių ar spanguolių tortas, rududu tortas, Marijampolės tortas ir pan.


 

Kavos parfė su džiovintų slyvų pagardu, kuris būdavo patiekiamas prie karštos kavos. Parfė („parfait“) – tai prancūziškas užšaldytas desertas, kurio pavadinimas, verčiant iš prancūzų kalbos, reiškia „puikus“, „tobulas“. Eleonora tik viena vienintelė mokėjo ruošti parfė. Vėliau kavinėje vietoje parfė pradėjo siūlyti vulgarius pieno kombinate gaminams ledus. Parfė kainavo 10 kapeikų

 Braškių parfė su barškių trintiniu iš „Neringos“ kavinės dingo, bet jei naujieji šefai pageidautų, galėčiau juos išmokyti išskirtinių parfė ruošybos.


Anuomet, kai dirbau Eskperimentiniame meninio konstravimo biure, penkis metus organizavau Maskvos Stroganovo, Leningrado Riepino, Charkovo, Kijevo, Tbilisio ir Taškento dailės institutų parmoninės grafikos studentų mėnesio praktikas mūsų biure, nes tik čia jie galėjo išmokti konstruoti įpakavimus, susipažinti su pažangiausia įpakavimų ir reklamos spauda, konstravimo technologija, įpakavimų standartizacija ir unifikacija. 

 Į praktiką atvykdavo penki studentai su dėstytoju. Iš viso 36 žmonės, apgyvendindavau juos Vilniaus dailės instituto bendrabutyje P.Cvirkos (dabar J.Jasinskio) gatvėje, praktiką atlikdavo Eskperimentinio meninio konstravimo biuro salėje. Maitinosi, kaip ir visi biuro darbuotojai – mūsų valgykloje, kur anais laikais buvo galima gauti net alaus. Visas išlaidas pagal Gosplano nurodymą padengdavo Lietuvos Vietinės pramonės ministerija.

 Praktikai baigiantis pietų partraukos metu (anuomet nuo 15 iki 17 val. visos maitinimo įmonės nedirbdavo – užsidarydavo pietums) kavinėje „Neringa“ užsakydavau studentams su dėstytojais vaišes – blynelių su kava. Ir tai kainuodavo 14,40 rub.

 Vaišių metu mokiau kaip reikia valgyti blynelius su peiliu ir šakute. Mokiau kaip gerti kavą (tiek Rusijoje, tiek kitose respublikose kavos neruošdavo), kad išmaišius cukrų būtina išimti šaukštelį ir būtinai pasakodavau anekdotą apie rusų žvalgybininką, kuris išmokęs išimti šaukštelį iš įpročio primerkė akį, kad šukšteliu į ją neįsidurtų.

Tiek trumpai apie kavinės „Neringa“ pokyčius. Gaila, kad garsioji kavinė „Neringa“ virto restorano priedu su nederančiais ir net beviltiškais užsienietiškas patiekalais, kuriuos moka gaminti dabartinės virėjos. 

Esu įsitikinęs, kad iš restorano priedo atvirtusi garsioji kavinė „Neringa“ galėtų vėl pradėti gaminti išskirtinius, fantastiško skonio ir konsistencijos aukščiau mano minėtus Vilniaus virtuvę garsinančius patiekalus. Jei būtų reikalas – galėčiau tai išmokyti, nes juos visus esu ne kartą ruošęs... 





GARDUSIS EPILOGAS


Description: Description: C:\Users\PC\Desktop\neringos kavine\tauro-kavine-5ddbe0fff0b66.jpg


Praėjusiame šimtmetyje kiekvieno vyro garbės reikalas būdavo ir pačiam užeiti, ir draugus pasikviesti, ir šeimą atsivesti į garsiąją Tauro“ kavinę, kuri buvo P.Cvirkos (dabar Pamėnkalnio) ir Tauro gatvių kampe.

 

Kai man 1971 metais sukako 30 metų nusprendžiau sau ir savo daugams dailininkams bei rašytojams surengti puotą „Tauro“ kavinėje. 

 Pinigėlių tada man sekėsi uždirbti, nes be atlyginimo piešiau diafilmus Mokytojų Švietimo namams, reklaminius leidinius bei bukletus Prekybos ir pramonės rūmams, firminio stiliaus komplektus įmonėms per Vilniaus Dailės kombinatą, Mirka Znamerovskis užsakydavo vieną kitą plakatą kino filmams, spausdinau straipsnius žurnaluose „Neue Verbung“, „Techničeskaja estetika“ „Dekorativnoje iskustvo“, „Kultūros barai“ ir „Literatūra ir menas“ .


Į kavinę tada susirinko rašytojai Algimantas Polis, Petras Dirgėla, Sigitas Geda, Jurgis Kunčinas, Vytautas Skripka, Ričardas Gavelis, fizikas Jonas Batarūnas, dailininkai Vytautas Kalinauskas, Vytautas Valius, Rimantas Gibavičius, Vincas Kisarauskas, Raimondas Miknevičius, Kęstutis Šveikauskas ir nemažai dailininkių, nes vakaro metu grojo orkestrėlis ir visi smagiai pasišokome.


Prie mano stalo sėdėjo Bronys Savukynas, žurnalistas Virgis Martišauskas, Paulius Širvys, Kazimieras Teodoras Valaitis ir Laimutis Ločeris „Tauro“ kavinės pano autorius.


C:\Users\PC\Desktop\neringos kavine\IMG_3912.jpg

Ant stalo kiekvienam atskirai buvo padėta balta mišrainė su daktariška dešra, kuri kainavo 50 kapeikų


Taip pat keturios medžiotojų dešrelės ant metalinės lėkštutės užpiltos spiritu ir padegtos, kurios kainavo 80 kapeikų

 

Vyrams – dvilitrinis sausos raudono vyno „Gamza“, kuris kainavo – 3,50 rub., moterims – rumuniško vyno „Murfatliar“ butelys, kuris kainavo 2,50 rub. 

 Į gimtadienį buvo susirinkę per 50 žmonių ir vaišės su orkestrėlio muzika man kainavo 300 rublių...

Anuomet prie ypatingai mažo atlyginimo (50-100 rub.) buvo ir keistos maisto produktų kainos: jautienos, kiaulienos, avienos 1 kg kainavo – 2,10 rub, višta arba antis – 2,6 rub. Bet kokių žuvų 1 kg – 0,56 rub. Silkės kg – 1,3 rub. Sosiskų 1 kg – 2,60 rub, daktariškos dešros 1 kg – 2,30 rub, sviesto 1 kg – 3,60, varškės 1 kg – 0,95, duonos 1 kg – 0,16, batonas – 0,13 rub.  Alaus puslitris kainavo – 0,37, degtinės puslitris – 2,87, konjako – 4,12. Šampano butelys– 5,50, Kagoro butelys – 2,50 rub.


    Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas


         Melnragė, 2021.12.14



Comments

popular

Tokios tokelės (123) Ukraina Šlovė, savo kraštą, didvyriškai ginančiai, Ukrainiečių tautai!

Lemont atidaromas nuotykių parkas – didžiausias Šiaurės Amerikoje

Nuo liepos Illinois įsigalios įstatymas „Teisė dirbti“