Tokios tokelės (105) Apžvalga

Dėl Afganistano pasekmių, Amerikos valdžios viršūnėse daug baksnojimų pirštais vienų į kitus. Generolas McKenzie, paskutinis apleidęs Afganistaną, prieš pasitraukiant iš nelemto Afganistano, sakosi įspėjęs prezidentą, jog reikia dar palikti 2500 Amerikos karių iki galutinio pasitraukimo, nes Afganistano kariuomenė matydama talibų sėkmę, paliko visus ginklus talibams ir patys išsilakstė. Tą patį sako ir vyriausias karinių pajėgų štabo viršininkas gen. Mark Milley. Prezidentas jų pateiktus siūlymus atmetė, ir dabar sako jog niekas jam nepatarė. Kalbėti netiesą yra šio vogtų balsų prezidento „Trade Mark“. Prezidentas yra vyriausias kariuomenės vadas, kuris duoda įsakymus savo gynybos sekretoriui, o kariuomenė tuos įsakymus vykdo. Atpirkimo ožių, kaip kad dabar turime, yra neleistinas dalykas. Manau, jog ne čia šuo pakastas. Pirmiausiai reikėtų gerai išblusinėti „bobą“. Ji yra viso šio skandalo pradžia ir pabaiga. Nepasisekus įvykdyti valdžios nuvertimą, atstatydinti prezidentą net du kartus, ji niekaip negali nurimti, baimindamasi jog visi kaltinimai gali atsisukti prieš ją. Norėdama atimti iš prezidento branduolinių ginklų kodus, nubėgo į Pentagoną ieškodama kariškių pritarimo. Tokie jos veiksmai tolygūs valdžios perversmui. Dabar kalti kariškiai nepasidavę jos niekšingoms užmačioms. Nieko nepešusi, kaltina visus, kas pakliūva jai po ranka, išskyrus savo partijos nieko neatsimenantį ir netiesą kalbantį, vogtų balsų prezidentą.

Auka tapo jau vienas marinų papulkininkis, dabartiniu metu esantis kariuomenės daboklėje, už grotų. Jo nusikaltimas – abejojimas pasitraukimo iš Afganistano vykdymo išmintingumu. Abejojant, jis ir toliau vykdė viršininkų įsakymus. Jo likimas dar nenuspręstas. Korumpuotai valdžiai reikalingos aukos. Vėliausiomis žiniomis jis laisvas, bet byla neužversta.

Panaši istorija buvo Sovietų Sąjungoje. Baigiantis karui, Rytprūsiuose, sovietinės artilerijos kapitonas Solženytsinas, susirašinėdamas laiškais su kovos draugu, suabejojo Stalino išmintingumu. Žvalgyba susekė, ir jo likimas žinomas. Jis vėliau išgarsėjo parašęs knygą „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Dar vėliau parašė kitą knygą, apie „Gulago archipelagą“ už kurią tapo nubaustas.

Prisimenu dainuškos, truputį pakeistus žodžius „Dvi sistemos, vienas tonas, Vašingtonas ir Maskva, viens raudonas kaip šėtonas, kits nedakepts kaip tešla“.

Ar organizatorių nesusipratimas prie Dariaus ir Girėno paminklo antras „antausis“ Lietuvos prezidentui?

Skaitant „Draugo“ 30 dienos numerį pastebėjau 4-me puslapyje nedovanotiną klaidą, galbūt ir Lietuvos prezidento įžeidimą, prie Dariaus ir Girėno paminklo. Kaltinu, to prezidentinio apsilankymo prie paminklo, organizatorius ir jų debiliškumą, kurie yra, tikriausiai,  JAV piliečiai, nežinantys, kaip yra išstatoma JAV vėliava. Priminsiu: JAV vėliava visuomet privalo būti išstatoma savo dešinėje. Taškas. 

Nežinau ir negaliu komentuoti, ar tas istorinis paveikslas taps archyvine medžiaga, ar bus išmestas į istorijos šiukšlyną. Gėda, tokiu istoriniu Lietuvos prezidento apsilankymu prisidirbti. Ką kaltinti, arba kas kaltas. Žinome iš patirties, kad vadovai neapkaltinami ir nebeaukojami dievams. Gal kaltas lieka asmuo laikantis Amerikos vėliavą? Oi ne. Kaltas fotografas. Ai ... juk mes lietuviai. Kas dar naujo? 

Padavimuose sakoma, jog seniai, senoje senovėje, už nepasisekimus minios aukodavo dievams savo vadus. Gal tai visai neblogi papročiai. Vertėtų juos atgaivinti. Geri papročiai, istorijos raidoje, išnyksta be pėdsakų, kaip ir šie geri papročiai, kurie buvo seniai, senoje senovėje. 

 2021-10-06