ODĖ LIETUVIŠKAI BULVEI IR LEIPALINGIO DVARININKO DORIA-DERNALOVIČIAUS SENAM BRITVONUI

Šiandien Lietuvoje kulinarijos „entuziastus“ yra apėmęs kažkoks virusinis  šišas daryti savo kulinarinę internetinę svetainę. Kam pasisekė išsikepti bent prisvilusį sklindį, tuoj susikuria savo internetinę svetainę ir pradeda ten talpinti iš  visur prisigraibytus ir netgi neteisingai surašytus, klaidinančius receptus, nors iš  tiesų nesugeba atskirti blyną nuo blynelio, o blynelį nuo sklindžio.  

Kas ieškodamas geresnio duonos kąsnio apsigyveno Amerikoje ir netyčia  sužinojo, kad galima mėsą valgyti su šokolado padažu, tuoj lenda į livejurnal ir  tampa visažiniais „valgių receptų pranašais“, nors net nežino kas yra maisto  gamybos technologija, kuo skiriasi kotletas nuo maltinuko, paprika nuo pipiro...  

Šitoks internetinių svetainių bumas būtų įdomus lietuviško kompiuterinio  raštingumo įrodymas, jei čia talpinamose straipsniuose ir receptuose neįžvelgtume  tikrosios šių „svetainių“ paskirties; niekinti viską, kas lietuviška ir garbinti viską,  kas... nemūsiška...  

Dabar dalykai pasisuko kiek kitaip: lietuvių nacionaliniais patiekalais jau realiai  tapo pica ir doner-kebabas, o rašeivos apie kulinarija vis dar negali atsikratyti  šunuodegiavimo ir garbinimo visko, kas nelietuviška, beje, ši ligota priklausomybė  atskleidžia kulinarinių svetainių administratorių ir kuratorių tikrąją mokyklą.

Minimi grafomanai, o gal ir specialiai specialių tarnybų apmokomi „giedri  diedai“ ėmėsi visiems aiškinti, kad lietuviai it dievišką malonę visus valgius ir  gėrimus, kaip ir kalbą, netgi bulves yra gavę tiktai iš slavų.  

Jau atvirai skelbiama, kad bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti tiktai po  1735 metų, t. y. Augusto II laikais, o ne 1629 m. Tai yra būtinai vėliau nei Petras I iš  Roterdamo atsiuntė maišelį bulvių Šeremetjevui, nors į Olandiją vykdamas Vilniuje  jau buvo vaišintas Lietuvoje augintomis bulvėmis ir valgiais iš lietuviškų bulvių.  Šioje internetinėje svetainėje autoriai kažkieno naudai ar nenaudai „paslėpė“ 106  metus. 

Netgi savavaliai žaismingai pasiskelbusi „kulinarinio fondo“ valdonė, nieko  bendro neturinti su maisto gamyba ir maisto gamybos technologija, įsakmiai visose  spaudos organuose tikina, kad bulvės nežinomais būdais į Lietuvą pateko XVIII  amžiuje, o paplito tik XIX amžiuje. Todėl dabar internetinėse svetainėse apie valgį,  spaudoje kulinarijos „entuziastai“ suskato įrodinėti, kad bulves Lietuvoje auginti  pradėjo ne vokiečių kolonistai Kėdainiuose, o kur tik nori, kas nori ir kada nori. 

Kaip ir „kulinarinio fondo“ valdytoja, Lietuvos kulinariniu fondu pripažindama tik  savo gimtojo kolchozo obščepitinės valgyklos valgius, taip ir kažkas iš Kretingos  rajono, matyt pirmą kartą perskaitęs M. Valančių, „atrado“, kad bulves Lietuvoje  pirmasis pradėjo auginti Petras Brazdauskas 1806 metais iš vokiečio Klaipėdoje  įsigijęs penkias bulves. Ūkininkas pabandęs jas valgyti žalias su druska, bet tai  buvę neskanu ir todėl bulvės nukeliavo kiaulėms. Kriuksėms daržoves skaniai  sučiaumojus, P.Brazdauskas nusprendė, kad likusias bulves pasodins dėl kiaulių. Ir  tik po metų, rudeniop, sutikęs vokietį, ūkininkas sužinojo, kad pasodintas bulves  reikia išauginti, iškasti ir valgyti jas virtas arba keptas. Pirmasis bulvių derlius  Nasrėnuose buvo trisdešimt trys roputėmis ar dūlėmis vadinamos bulvės.  

Tokiems „atradėjams“ nė motai pasižvalgyti istoriniuose dokumentuose,  išlikusiuose vienuolynų ir dvarų inventorinėse knygose, kuriuose būtų pamatę, kad  pačiame Kretingos (tada taip vadinamame Karolštate) centre, daržuose kartupelius  (bulves) jau augino pranciškonų vienuoliai. Kartupelius savo stalui augino  Kretingoje gyvenusių Chodkevičių ir Sapiegų, Masalskių ir Zubovų, galiausiai  Tiškevičių dvariškiai, kurie, suprantama, buvo ne kas kitas, o patys kretingiškiai.  

Netikiu, kad kretingiškiai žemaičiai buvo tiek užsispyrę, kad per pusantro šimto  metų ignoravo didikų ir dvarininkų laukuose augančias bulves, o jas sodindami,  ravėdami ir nukasdami savo ponams plušo tik užsimerkę. Nemanau, kad  kretingiškiai, dirbę minimų didikų tarnais ir virėjais vėl gi tris šimtus metų iš principo  nevalgė patiekalų iš kartupelių (bulvių).  

Negi nė vienas Kretingos rajono gyventojas Klaipėdos, Kretingalės arba net  Gargždų turguose nepastebėjo vežimuose, maišuose, krepšiuose bulvių ir jų nė  vienos nenupirko? 

O bulvių šiuose turguose būdavo sočiai, nes po Trisdešimtmečio karo ir  badavimo 1651 metais Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas buvo paskelbęs  įsaką, kad kartupelių (bulvių) auginimas ir vartojimas mityboje yra visų be išimties  gyventojų nacionaliniai gyvybinis reikalas. Ne pro šalį savo kiemo patriotams būtų  prisiminti ir kaizerio Vilhelmo I-jo įsaką apie tai, kad čia pat už sienos Kretingalėje  neauginantiems kartupelių (bulvių) bus nupjautos nosys ir ausys... 

Istoriniai dokumentai rodo, kad pasaulyje pirmieji bulves auginti pradėjo Pietų  Amerikos indėnai jau prieš 14 amžių. O iš europiečių su bulvėmis pirmieji  susipažino ispanų konkistadorai Pietų Amerikoje dabartinėje Peru ir, kaip rašo  amžininkai, jiems labai patiko „indėniški triufeliai“. Bulvių atvežimo iš Amerikos į  Europą laurai skiriami dviem Pranams: ispanų avantiūristui Francisco Pizarro (147?  – 1541) ir anglų piratui Francis Drake (1540 – 1596).   

 Franciskas Pisaro Frensis Dreikas 

Franciskas Pisaro 1528 metais grįžęs į Ispaniją parvežė ne tik aukso, sidabro,  kitų retų dalykų, bet ir „indėniški triufeliai“ (bulvių). Ir, kaip visada būna, čia bulvės  nebuvo reikiamai įvertintos, nes niekas nežinojo jų auginimo ypatumų. Todėl  pirmasis bulvių derlius buvo surinktas tik 1585 metais, tačiau, atvirai kalbant,  ispanai ilgai net iki XVIII amžiaus neprisivertė vartoti savo mityboje bulvių.  Manjana... 

Frensis Dreikas bulves į Angliją atvežė vėliau, kai pirataudamas apiplėšė  vakarines Pietų Amerikos pakrantes ir grįžo į Plimutą Anglijoje 1580 metais ir čia jį  aplankė pati Anglijos karalienė ir netgi suteikė sero titulą...  

Bulvės buvo pradėtos auginti kaip egzotinė, kvapni gėlė Anglijos karalienės  Elžbietos I-sios dvarui, bet netrukus paplito lordų, o vėliau ir prasčiokų mityboje.  Oficialiai Anglijoje pirmasis eksperimentinis bulvių sodinimas datuojamas 1589 m.  Teisybę sakant, bulves mityboje nuo XVII amžiaus naudojo vien Airijoje, o anglai  garsėjantys savo konservatizmu bulves mityboje pradėjo vartoti tik po gero  šimtmečio. 

Kalbant apie masinį bulvių vartojimą mityboje, jau porą šimtų metų anglų ledi ir  džentelmenų nacionalinis patiekalas yra „Fish and chips“. Nors iš tiesų reikėtų  sakyti „Cod and potato fries“, nes žuvis, kaip taisyklė yra tik menkė, o bulvės gruzdinamos supjaustytos ne griežinėliais (chips), o piršteliais (fries), bet, kaip  priimta angluose – britiškumas ir konservatyvumas virš visko... Juk neoru būtų  

prisipažinti, kad „Fish and chips“, be kurio nė vienas anglas neišgyventų nė vienos  dienos ir yra iki kaulų čiulpų įsitikinęs šio valgio britiška dvasia, iš tiesų savo kilme  yra prancūziškas patiekalas, nes bulvių pjaustymas piršteliais ir skrudinimas aliejuje  bei žuvies filė mirkymas tešlos kliare ir kepimas aliejuje yra priskiriami prancūzų  virtuvei ir čia atsiradusioms minėtoms maisto gamybos technologijoms.  

Didžiabritiškai nusiteikę anglai negalėjo savo pamėgtą kasdienį valgį vadinti  prancūziškai, štai taip vietoje „fries“ atsirado „chips“, o vietoje „poisson“ – „fish“, - dabar jau tikrai malonus anglo savigarbai, ausiai ir skrandžiui valgio pavadinimas... 

Ir taip „Fish and chips“, ypač įvyniotas į laikraštį, užkariavo visas Didžiosios  Britanijos salas ir tapo kasdieniu anglų valgiu, konservatyviojo britiškumo simboliu ir  angliško humoro objektu. 

  

Nacionalinis anglų patiekalas – fisch and chips 

Bulvės pradėjo auginti ir kiti Europos kraštai: po Ispanijos bulvės pateko į  Olandiją, Belgiją, po to į Italiją, Vokietiją. Austriją, Šveicariją, galiausiai į Prancūziją,  o olandai bulves atplukdė į Kiniją.  

Prancūzijoje pirmą kartą bulvė buvo išaugintos 1600 metais, tačiau tik 1616  metais pasiekė Paryžių, kur ji buvo pavadinta "pomme de terre" – žemės obuoliu,  bet tik po gero šimtmečio prancūzai pradėjo masiškai auginti ir vartoti mityboje  bulves. Ir tam nemažai pasidarbavo agronomas ir vaistininkas Antuanas  Augustinas Parmentje (Antoine-Augustin Parmentier), 1737-1813. Jis, matydamas pokarinį maisto trūkumą, ryžosi įdiegti į prancūzų mitybą bulves. O tai padaryti buvo  tikrai sunku, nes Prancūzijos gydytojai, beje taip pat ir kitų Europos šalių eskulapai,  tvirtino, kad bulvės yra nuodingos ir maistui nerekomenduotinos. Prancūzijos  parlamentas 1630 metų specialiu įsaku buvo uždraudęs Prancūzijoje sodinti bulves,  o nuo 1765 m. Denis Diderot (1713-1784) ir Jean Le Rond D‘Alembert (1717-1783)  pradėtoje 35 tomų „Enciklopedijoje, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų  žodyne" (l'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des  métiers") rašė, kad bulvės yra ypatingai prastas maistas, tinkantis nebent  neišrankiems skrandžiams. 

Taigi, Antuanas Augustinas Parmentje pakvietė pietums to meto iškilius  karaliaus dvariškius ir mokslininkus, kurių tarpe buvo to meto žymiausias chemikas,  biologas ir ekonomistas Antoine Laurent de Lavoisier (Antuanas Loranas de  Lavuazjė). Garbūs svečiai buvo vaišinami bulviene, jaučio širdies su bulvėmis  troškiniu ir net bulvių vynu.  

Pietūs visiems patiko, bulvės buvo reikiamai įvertintos, ir Parmentje 1787  metais gavo iš karaliaus Liudviko XVI leidimą pasodinti bulves šalia Paryžiaus.  Karalius netgi skyrė kareivių apsaugą bulvių laukams: kariai dieną saugojo bulves,  o naktį miegojo, kas suprantama patraukė apylinkės gyventojų dėmesį, ir jie ėmė  vogti bei savo daržuose sodinti keistus augalus. Štai taip gudrus vaistininkas  išpopuliarino bulves. 

Būtina pabrėžti, kad Parmentje sukūrė ne tik daug valgių iš bulvių, bulvių vyno  gamybą, bet ir surado būdą, kaip iš bulvių gaminti krakmolą. Jis taip pat atrado  būdą kaip gaminti cukrų iš cukrinių runkelių, sukūrė nacionalinę duonos kepimo mokyklą Taip vaistininkas išgarsėjo, jis gavo leidimą lankytis karaliaus rūmuose,  vėliau jo garbei dėkingi tėvynainiai jo gimtajame mieste Mondidje (Mondidier)  pastatė paminklą 

 

Antoine-Augustin Parmentier (1737-1813)

Ir nors rusai spaudoje giriasi, kad Rusijoje bulvės buvo pradėtos auginti caro  Petro I laikais, tiesą sakant, jaunasis caras iš Roterdamo išsiuntė Šeremetjevui  maišą bulvių, liepdamas jas išmėtyti po įvairiais Rusijos gubernijas. Suprantama  šitoks keistas eksperimentas nepasiteisino. 

Rusijos carų rūmuose bulvės buvo pradėtos mityboje vartoti tik valdant  carienei Anai Ivanovai (1730-1740m), o vežamos jos buvo iš Lietuvos ir Lenkijos.  Rusai patys rašo, kad tik 1765 metais Senato įsakymu į Rusiją iš Prūsijos buvo įvežtos bulvės ir išsiuntinėtos į gubernijas, kur jos turėjo būti valstiečių  sodinamos. Rusai nemokėdami bulvių auginti, pradėjo neklausyti ir kelti maištus, jie  ilgai nenorėjo bulves vadinti vokiškai – kartofelj. Valdant Nikolajui I-jam 1840-1841  metais, masiniai „bulvių maištai“ buvo apėmę visas Rusijos gubernijas, kuriuos caro  kariuomenė ypatingai žiauriai numalšino, kai kazokai ir rimbais plakė, ir korė  maištaujančius valstiečius.  

1841 metais vasario 24 dieną 30000 egzempliorių tiražu nemokamai po visą  Rusiją buvo išleistas ir išplatintas caro įsakas „Apie priemones kaip plėtoti kartofelių  auginimą“, deja net iki 1844 metų Rusijos valstiečiai, nežiūrint į aršias represijas ir  valdžios prievartas, maištavo ir bulvių neaugino.  

Paradoksas, bet šių dienų užkietėję „bulbiašnikai“ baltarusiai bene ilgiausiai  neaugino bulvių, - net iki 1870 metų baltarusių valstiečiai iš vis neaugino bulvių. 

2005 metų statistiniai duomenys rodo, kad pasaulyje bulvių daugiausiai  užaugina Kinija, po to Indija ir Rusija. O vienam gyventojui daugiausia bulvių  užsiaugina baltarusiai. 

Kristupas Radvila, 1585-1640 

Lietuvos istorija rodo kitus dalykus: Kristupas Radvila (1585-1640)  Kėdainiuose rūpinosi įkurdinti vokiečių kolonistus evangelikus liuteronus ir palankių  mokesčių dėka skatino juos atvykti į miestą. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje  plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie  dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių ir kurie čia gautuose daržuose pradėjo  maistui auginti ne tik vietines, bet ir atsivežtas iš Vokietijos daržoves, tame tarpe ir kartupelius (roputes, dūles, bulves) sau bei Radvilų virtuvei. Būtent tų metų Radvilų  Kėdainių rūmų inventorinėse knygose randame, kad iš vokiečių kolonistų buvo  nupirktos 4 „vokiškos bačkos kartupelių“. Statinėmis (bačkomis, bosais) matavo –– grūdus bei kitokius biralus. 

Kėdainių turguje buvo paplitusi Vilniaus ,,didžioji statinė“ lygi 144 lietuviškiems  gorčiams, tai yra apie 404 litrus. ,,Mažoji“ Kėdainių statinė buvo 18 gorčių. Jomis  seikėjo grūdus, grikius, lęšius, pupas, žirnius, avižas arklių pašarui, lubinus, medžio  anglį, degutą, terpentiną. 

Vokiečių kolonistai atsivežė savo statines talpinusias 5 stajas, tai yra 415 litrų. 

Jonušas Radvila, 1612-1655 

Po penkerių metų naujame miesto rajone, kunigaikščio Kristupo Radvilos  sūnaus Jonušo Radvilos (1612-1655) garbei pavadintame Jonušava jau gyveno  apie 80 atvykėlių šeimų.  

Taigi, nuo XVII a. vidurio Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos  bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai ir  Jonušavos, arba naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai.  Lietuvos miestų istorijoje tai būta antro atvejo, kai viename mieste gyvavo dvi  

juridiškai įteisintos bendruomenės. (Žinoma, jog Trakuose buvo juridiškai įteisintos  krikščionių ir karaimų bendruomenės).  

1648 m. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti  turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Jį sudarė žydrame lauke inicialas „I” ir  virš inicialo geltoname lauke raudona kunigaikščio kepurė. Šiame turguje vokiečiai  ėmėsi pardavinėti karrtupelius (roputes, dūles, bulves). Pradžioje nedrąsiai, kaip ir  kiekviena naujovė lietuviuose, lietuviai pirko paragavimui, paskui pamatę jos naudą,  ėmė pirkti bulves sėklai. Pirma dvarai, paskui ir atskiri žmoneliai įjunko į bulvių  sodinimą ir valgymą. Kolorado vabalų tada nebuvo, o geros Lietuvos dirvos  duodavo apčiuopiamą naudą, sočias ir lengvai išlaikomas maisto atsargas.

Nors bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti ir vartoti maistui tiktai 1629  metais, iki tol lietuviai mažiausiai kelis tūkstančius metų turėjo maitintis javų,  ankštinių, daržovių, žuvies, žvėrienos, mėsos, laukinės ir naminės paukštienos,  miško gėrybių, kruopų, miltų, kiaušinių valgiais ir dėl tokios maisto įvairovės ir  daugumos, mažiau sirgdavo ir iš bado kažkodėl tai neišmirė. 

Pirmasis lyg ir cepelinų receptas ”Trintų bulvių virtiniai” užrašytas knygoje  “Namų ūkio šeimininkėms”, Kaunas, 1937m. psl. 183, o kitas receptas “Didžkukuliai  (cepelinai)” pasirodė po 20 metų knygoje „Šeimininkės vadovas“ Vilnius 1957m,  psl. 297, bet labai jau tarybiškai ubagiškas: vienam cepelinui reikėdavo pasiruošti  tik 94g trintų bulvių, 94 g virtų bulvių, 40 g jautienos įdarui ir 12 g lašinių spirgų  padažui.  

Lietuviams bulvinis cepelinas per 50 metų ubagiško tarybinio gyvenimo, kai  ypatingai trūko maisto produktų, tapo esminiu mitybos objektu, skaniausiu valgiu,  ištaigingiausiu patiekalu, be kurio neapsieidavo šventadienių pietūs, iškilesnės  puotos, švenčių baliai, krikštynų, vestuvių, šermenų ar pakasynų gedulinės vaišės.  Tarkuotų bulvių cepelinas su maltos kiaulienos įdaru, spirgų su svogūnais padažu ir  grietine tapo lietuvio mitybos pagrindu, garbinimo objektu ir lietuviškumo simboliu. 

Pasaulyje į bulvinius kukulius (cepelinus, kleckus), nežiūrint kur jie buvo ir yra  gaminami, Peru ar Lietuvoje, Kinijoje ar Anglijoje, Osle ar Švendubrėje, Ispanijos  karalius rūmuose ar Doria-Dernalovičiaus dvare Leipalingyje į bulvių tarkių ar virtų  bulvių kukulius dėjo, deda ir dar dės visokių įdarų, kas šaus galvon, kas tiks, kas  bus po ranka.  

Pamėginkite, mielieji, į cepelinus įdėti naminėje grietinėje troškintų tarkuotų  burokėlių, arba apkepintų svogūnų su morkomis, arba geros grikių košės su  kepintais baravykais, - juos patiekite su tikra namine grietine, bet ne parduotuvine,  nes ten tikros karvės pieno grietinės jau 20 metų iš vis nebėra. Įdėkite naminiame  svieste paskrudintų bobausių ar rudmėsių, skėtabūdžių ar kazlėkų, voveraičių ar  raudonikių, kelmučių ar pievagrybių ir patiekite su užpiltu karštu lydytu sviestu, arba  įdarykite net tarkuotais obuoliais, pagardintais cukrumi ir maltais cinamonais, ir  patiekite juos su saldžiu grietinėlės padažu, - štai Jums bus keli tikrai lietuviški  cepelinų receptai... 

Keli Parmentje bulvinių patiekalų receptai 

Parmentje trinta bulvienė (viena porcija). Įkaitinti puode 24 g lydyto naminio  sviesto, apkepinti jame 20 g kubeliais supjaustytų svogūnų, 100 g kubeliais  supjaustytų bulvių, užpilti 150 g kaimiškos vištienos sultinio, nes iš parduotuvinės  vištos gaunasi drumstas ir neskaniai kvepiantis, įberti 2 g druskos, lauro lapelį, 2 kvapiuosius pipirus ir, uždengus dangtį, virti, kol suminkštės daržovės. Išmetus  laurų lapus ir kvapiuosius pipirus, daržoves ištrinti per sietą arba suplakti plaktuvu  (blenderiu). 40 g naminės riebios grietinėlės suplakti su puse naminio kiaušinio  trynio, po to į plakinį įpilti porą šaukštų sriubos ir išmaišyti. Galiausiai suplaktą grietinėlę supilti į bulvienę, kiek pakaitinti, bet neužvirinti ir patiekti į stalą. Pilstant į  lėkštes, papuošti baziliko šakele arba užbarstyti smulkintais bazilikais. 

Parmentje bulvių su jaučio širdimi apkepas. 500 g jautienos mėsos sultinyje su  50 g balto sauso vyno, morka, svogūnu, gabalėliu saliero gumbo ir žiupsneliu  Provanso žolelių išvirti jaučio širdį (500 g) ir supjaustyti plonais griežinėliais. Į 20 g  sviesto pateptą apkepo formą dėti 500 g ką tik pagamintos bulvių košės, ant jos  sudėlioti virtos jaučio širdies griežinėlius, ant jų vėl tiek pat bulvių košės, gražiai  išlyginti. 100 g maltų džiūvėsėlių išmaišyti su 50 g smulkintais graikiniais riešutais ir  užbarstyti ant apkepo, ant viršaus išdėlioti 50 g sviesto gabalėlių ir kepti 200  laipsnių orkaitėje 10-15 minučių, kol gražiai parus viršus. Patiekti su tirpintu sviestu. 

Lietuvos kaimiški bulvių patiekalai 

Kaimiškas bulvinis blynas. Blynai kepami visos keptuvės dydžio. Pirmiausia  iš anksto reikia pasigaminti blynams raugo: sumaišyti 50 g kvietinių miltų su 20 g cukraus, 10 g kepimo mielių ir 120 g šilto vandens. Supilti gautą mišinį į litrinį indą ir  palikti uždengtą šiltoje vietoje 4-7 dienas. Paruoštą raugą galima laikyti šaldytuve.  Jis taip pat tinka duonai ir gerai tikrai duonos girai gaminti. 

Vienam blynui 320 g nuskustų ir nuplautų bulvių ir 50 g nuvalytų svogūnų sutarkuoti  smulkia tarka arba elektrine bulvių tarkavimo mašina, gerai nusunkti, užplikyti 100 g  karšto pieno, įmušti pusę kiaušinio, įberti 3 g druskos, žiupsnelį maltų juodųjų  pipirų, žiupsnelį maltų kvapiųjų pipirų, įdėti 40 g raugo, išmaišyti ir uždengtą padėti  šiltai, kad tešla kiek pakiltų. Gerai įkaitinti storadugnę 20-24 cm diametro keptuvę,  joje įkaitinti 20 g lydyto naminio sviesto arba kiaulinių taukų, kildintus tarkius sudėti į  keptuvę ir kepti, kol gražiai parus, visą blyną atsargiai, kad nesuplyštų, apversti ir  dar kepti, kol kita pusė gražiai parus. Blyną iš keptuvės išversti į didelę lėkštę ir  patiekti į stalą. Prie blyno duodama spirgų su svogūnais pavilgo arba sviesto ir grietinės pavilgo, tačiau blynas gardžiausiai su grietinėlės ir baravykų dažiniu arba  bruknių uogiene.  

Spirgų su svogūnais pavilgas. 80 g rūkytų lašinių, o dar geriau tiek pat  rūkytos kiaulienos šoninės supjaustyti kubeliais, paspirginti, sudėti 100 g smulkiai  supjaustytų svogūnų ir kepti, kol svogūnai suminkštės. Pagardinti 1,5 g druskos,  žiupsneliu maltų juodųjų pipirų.  

Kaimiški tarkuotų bulvių sklindžiai. Sklindžiai kepami delno dydžio. 320 g  nuskustų ir nuplautų bulvių ir 50 g nuvalytų svogūnų sutarkuoti smulkia tarka arba  elektrine bulvių tarkavimo mašina, (sklindžiai gražesni gaunasi, kai bulvės  sutarkuojamos stambesne tarka), nusunkti, užplikyti 100 g karšto pieno, įmušti pusę  kiaušinio, įberti 10 g manų, 3 g druskos, žiupsnelį maltų juodųjų pipirų ir kepti  įkaitintame saulėgrąžų aliejuje. Sklindžiai bus dar skanesni jei aliejaus bus per pusę  su lydytu naminiu sviestu. Be abejonės bulviniai sklindžiai patiekiami su namine  grietine, o kai kas ją dar pagardina bruknių uogiene. Vaikeliai mėgsta bulvinius  sklindžius valgyti su obuoliene, netgi vyšnių uogiene. 

Kėdainių tarkuotų bulvių sklindžiai su maltos mėsos įdaru ir grietine. Kėdainių sklindžiai kepami gero vyro delno dydžio arba du 20 cm diametro  keptuvėje. 320 g nuskustų ir nuplautų bulvių ir 50 g nuvalytų svogūnų sutarkuoti  smulkia tarka arba elektrine bulvių tarkavimo mašina, nusunkti, užplikyti 100 g  karšto pieno, įmušti pusę kiaušinio, įberti 10 g kvietinių kruopmilčių arba manų, 2 g  druskos, žiupsnelį maltų juodųjų pipirų. Gardžiam mėsos įdarui reikia sumalti 60 g  minkštos kiaulienos mentinės ir 50 g kiaulių pažandžių arba lašinių. Taip pat 24 g  smulkintų svogūnų pakepinti 10 g saulėgrąžų aliejaus, įmaišyti į mėsos faršą,  pagardinti druska, maltais kvapiaisiais pipirais ir būtinai džiovintais mairūnais.  Mairūnų daug nedėti, nes jie suteikia kartumo. Į įkaitintą saulėgrąžų aliejų per pusę  su lydytu naminiu sviestu dėti du sklindžius, gražiai išlyginti. Ant abiejų sklindžių  viršaus sudėti mėsos įdarą, ant viršaus dar dėti bulvių tarkių ir kepti, kol iš abiejų  pusių gražiai parus ir iškeps mėsos įdaras. Kėdainių sklindžiai patiekiami su namine  grietine, pagardina smulkintais krapais ir petražolėmis. 

Kaimiškas tarkuotų bulvių cepelinas su mėsa, grietine ir spirgais (vienas  cepelinas) - farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960  metų receptas. Jos bulvinių valgių receptai buvo išspausdinti žurnaluose 

„Kooperatininkas“ ir „Tarybinė moteris“ ir todėl metų bėgyje išplito po visą  Lietuvą. Vienam lietuviškam kaimiškam cepelinui reikia 100 g nusunktų bulvių  tarkių, 30 g krakmolo, kuris nusistovi nusunktų bulvių skystyje, 50 g virtų bulvių (100  g virtų bulvių, jei bulvės šviežios), 30 g smulkiai tarkuotų svogūnų, 1,5 g druskos.  Skaniam mėsos įdarui reikia sumalti 30 g minkštos tikros kiaulienos mentinės ir 25  g rūkytos kiaulės pažandės. Taip pat 12 g smulkintų svogūnų pakepinti 10 g  kiauliniuose taukuose, kol suminkštės, įmaišyti į mėsos faršą, pagardinti druska,  maltais juodaisiais pipirais ir būtinai džiovintais mairūnais. Mairūnų daug nedėti, nes  jie suteikia kartumo. Kad tarkiai lietuviškiems cepelinams nejuoduotų, farmacininkė  ir kulinarė Valerija patardavo į 1 kg tarkių įmaišyti 2,5 g vitamino „C“. 

Pasūdytą vandenį užvirinti (1 kg cepelinų imti 2 litrus vandens), įdėti cepelinus,  užvirinti ir virti 20 minučių ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinai  nesutrūkinėtų. Verdant daug cepelinų nedėti, nes jie gali sulipti ir ištežti. Valerija į  vandenį įpildavo net 50 g išlaidinto krakmolo. Karštus cepelinus dėti lėkštėn, šalia  papilti 30 g karštų spirgų su svogūnais padažo ir 30 g grietinės. Atleidimo  temperatūra - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad cepelinai būtų valgomi tik su  šakute, be peilio. 

Tiesa, Valerija Gedžienė mokė, kad jei bulvės yra šviežios, o cepelinai būtų  minkštesni, puresni, dėti pusę tarkių ir pusę virtų bulvių. 

Spirgai. 1000 g šaltai rūkytos kiaulienos šoninės supjaustyti mažais kubeliais  ir vos vos apkepinti keptuvėje, kad nesusidarytų daug taukų. Šaldytuve uždarame  inde galima savaitę. Ant indo turi būti užrašas „Spirgai“ ir etiketė su pagaminimo  data. Išeiga – 700 g. Viena porcija – 60 g 

Spirgai su svogūnais. 500 g spirgų, išmaišyti su 500 g pasiruotų (pakepintų  iki minkštumo) svogūnų, pagardinti 10 g druskos, 1 g maltų raudonų saldžiųjų  paprikų, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų. Šaldytuve uždarame inde galima laikyti  savaitę. Ant indo turi būti užrašas „Spirgai su svogūnais“ ir etiketė su  pagaminimo data. Išeiga – 1000 g. Viena porcija – 60g 

Kaimiškas kugelis su spirgų ir svogūnų pavilgu (bulvių plokštainis – jei  kepamas skardoje ir patiekiamas porcijomis). 486 g bulvių su 50 g svogūnų  sutarkuoti, nusunkti skystį, užplikyti 100 g verdančiu pienu, įmušti kiaušinį, įdėti su  20 g spirgintų lašinių, 10 g tirpdyto kaimiško sviesto, 5 g druskos, žiupsnelį maltų  juodųjų pipirų, žiupsnelį maltų kvapiųjų pipirų, žiupsnelį smulkintų laurų lapelių, ir  gerai išmaišyti. Taip paruoštus tarkius dėti į aliejumi pateptą skardą, apkepo formą,  keraminį puodelį. Galima į kugelį dėti per pusę perpjautų virtų kiaulių kojų, įpjaustyti  rūkyto kumpio ar kiaulių ausų, vištų arba kitokių paukščių sparnelių ir kepti 200  laipsnių karščio orkaitėje. Patiekti su 60 g spirgučių su svogūnais pavilgu.

Kaimiški bulvių rageliai su vištienos įdaru ir grietinės grybų padažu - farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų  receptas. Jos bulvinių valgių receptai buvo išspausdinti žurnaluose  „Kooperatininkas“ ir „Tarybinė moteris“ ir todėl metų bėgyje išplito po visą  Lietuvą. 600 g gerai nuplautų bulvių su lupena išvirti, nulupti, bulves sutrinti, įdėti  40 g krakmolo, įmušti kiaušinį, įberti 5,5 g druskos. Įdarui su prieskoninėmis  daržovėmis išvirti vištienos krūtinėlės filė. 200 g virtos vištienos sumalti su 40 g  lydytame svieste pakepintų svogūnų, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais  ir džiovintais peletrūnais. Iš paruoštos tešlos suploti pailgą paplotėlį, ant paplotėlio  dėti vištienos įdarą ir suformuoti ragelį. Ragelį pavolioti kiaušinio plakinyje,  maltuose džiūvėsėliuose ir kepti karštuose riebaluose. Geriausiai kepti  gruzdintuvėje, kol gražiai iš abiejų pusių parus. Patiekti su grietininiu grybų padažu. Atleidimo temperatūra - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad bulviniai rageliai  būtų valgomi su šakute ir peiliu. 

Grietininis grybų padažas. 10 g lydyto kaimiško sviesto apkepinti 12 g  smulkiai supjaustytų svogūnų ir 60 g plonais griežinėliais supjaustytų grybų  (skaniausiai būtų baravykai), ant viršaus uždėti 40 g kaimiškos grietinės ir, maišant,  užvirinti. 

Pagerinti malti džiuvėsėliai. 400 g maltų nesaldžių džiūvėsėlių išmaišyti su  4 g druskos, 3 g maltų kalendrų, 3 g maltų raudonų saldžiųjų paprikų, 3 g maltų  pomidorų, 1g česnakų miltelių. Išeiga – 410 g   

Kaimiški bulviniai vėdarai (viena porcija), kilę iš Mažosios Lietuvos XVIII  amžiuje. Švariai ir gerai išplautas žarnas ištrinti druska su česnaku. 240 g nusunktų  bulvių tarkių užplikyti 24 g karštu pienu, išmaišyti su 10 g smulkiai supjaustytais lašiniais, 20 g kepintų svogūnų, 2,5 g druskos, žiupsnelį maltų juodųjų pipirų,  žiupsnelį maltų muskato riešutų ir nekietai prikimšti žarnas. Skardą patepti  kiauliniais taukais, pripilti truputį vandens, laisvai sudėti žarnas ir kepti 15-20 min.  180 temperatūroje. Kad vėdarai kepant nesusproginėtų, žarnas prikimšti laisvai ir,  svarbiausiai, dėti subadytas į labai įkaitintą orkaitę. Kepant retkarčiais palaistyti  riebalais. Patiekti su 60 g spirgų su svogūnais pavilgu. Atleidimo temperatūra - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad vėdarai būtų valgomi su šakute ir peiliu. 

Kaimiški bulviniai svilbikai su grietininiu grybų pavilgu (viena porcija). 250 g gerai nuplautų bulvių su lupena išvirti, nulupti, bulves sutrinti, įdėti 50 g  kvietinių miltų, įmušti kiaušinį, įberti 2,5 g druskos. Paruoštą tešlą iškočioti 0,5 cm  storio lakštu ir supjaustyti 4x4 cm dydžio rombais. Rombus dėti ant miltais  pabarstytos skardos ir kepti, kol gražiai iš abiejų pusių paraus. Patiekti su grietininiu  grybų pavilgu. 

Grietininis grybų pavilgas. 10 g lydyto naminio sviesto (galima ir saulėgrąžų  aliejaus) apkepinti 12 g smulkiai supjaustytų svogūnų ir 60 g plonais griežinėliais  supjaustytų miško grybų (skaniausiai būtų baravykai), ant viršaus uždėti 40 g tikros  kaimiškos grietinės ir, maišant, užvirinti.

Žemaičių sklindžiai su virtos vištienos įdaru ir grietininiu sviesto pavilgu – receptas sukurtas Gargždų „Bulvės“ virėjų ir išplitęs po visą Lietuvą. O  vėliau mažaraščių virėjų pavardintas žemaičių blynais. 600 g gerai nuplautų  bulvių su lupena išvirti, nulupti, bulves sutrinti, įdėti 40 g krakmolo, įmušti kiaušinį,  įberti 5 g druskos. Įdarui su prieskoninėmis daržovėmis išvirti vištienos krūtinėlės  filė. 200 g virtos vištienos sumalti su 50 g kaimiškame svieste pakepintų svogūnų,  pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir džiovintais peletrūnais. Iš paruoštos  tešlos suploti pailgą paplotėlį, ant paplotėlio dėti vištienos įdarą ir suformuoti ovalo  formos sklindį. Sklindį pavolioti miltuose ir kepti lydytame svieste įkaitintoje  keptuvėje ant mažos ugnies, kol gražiai apskrus. Patiekti du sklindžius, ant jų  užpylus 60 g grietininio sviesto pavilgo. Atleidimo temperatūra - 65-70º C. Stalo  etiketas reikalauja, kad žemaičių sklindžiai būtų valgomi tik su šakute. 

Grietinės sviesto pavilgas. 20 g lydyto naminio sviesto įkaitinti, įdėti 40 g  naminės grietinės ir, maišant, užvirinti. Galima pagardinti druska ir maltais  baltaisiais pipirais. 

O dabar noriu priminti savo draugo dzūkelio inteligento, enciklopedisto ir  kalambūristo keletą jo iš Švendubrės į Vilnių atsivežtų ir vėliau visų pamėgtų  lengvai ir greitai pagaminamų bulvių valgių receptų: 

Lietuvos inteligentai studentaudami tikrai elnienos muštinių ir įdarytų jerubių  nevalgė, nes visuotinos ubagystės, bet užtat entuziastingais komunizmo statybos  laikais studentų maistas buvo vienas - keptos bulvės.

Orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su grietinėlės padažu  (receptą išmoko iš močiutės, kuri tarnavo Doria-Dernalovičius  

Leipalingio dvare virėjo Aloyzo Ricieliaus padėjėja), 

Į trečdalį puodo įpildavo vandens, jį užvirindavo, įberdavo nubrauktą šaukštą  druskos. Pusę kilogramo vienodo dydžio šviežių jaunų bulvyčių gerai nuplaudavo,  sudėdavo į puodą ir virdavo tik 10 minučių. Paskui vandenį nupildavo, bulvytes dar  pakaitindavo, kad išgaruotų drėgmė. 

Britvoną ištepdavo saulėgrąžų aliejumi, atgal sudėdavo bulvytes,  apšlakstydavo jas saulėgrąžų aliejumi, britvoną įšaudavo į jau įkaitintą orkaitę ir  180ºС temperatūroje kepdavo 10 minučių. 

Per tą laiką į keptuvę įdrėbdavo apie 50 g atsivežto kaimiško sviesto, taip pat  sočiai kaimiškos grietinės (apie 200 g), viską užvirindavo, dar įberdavo smulkintų  krapų šaukštą, pagardindavo druska ir maltais juodaisiais pipirais. 

Išėmęs britvoną iš orkaitės ant bulvių užpildavo šį padažą, užbarstydavo  salierų lapelių ir patiekdavo į stalą su šviežiais ridikėliais. Pabandykite, - amo  neteksite. 

Visi prašydavo recepto, bet ne visi sugebėdavo pasigaminti, nes juk nerašysi,  kad bulvytės turi būti tik iš Švendubrės ir tik jaunos, tik šviežios, kvapnios, netręštos  cheminėmis trąšomis, kad ir ridikėliai turi būti ką tik išrauti iš mamos daržo, kurių  švelnūs, traškūs lapeliai yra valgomi, kad šiam patiekalui netinka parduotuvių šių  laikų erzacgrietinėlė ir erzacsviestas, o tik naminiai... 

Beje, kai parsiveždavo iš mamos ar giminių stiklainyje tikro naminio sviesto,  užpilto sūrymu, virdavosi bulvių pagal bočiaus pamokymus: dar studentas iš  Švendubrės atsivežtas bulves labai gerai nuplaudavo, perpjaudavo per pusę,  sudėdavo į verdantį vandenį, įberdavo negailėdamas gerą saują druskos, nes taip  išvirtos bulvės būdavo ypatingai skanios. Valgydavo su visais kambariokais  užsitepdami bulves naminiu sviestu, o šitaip pavaišintos panos po to tirpdavo, kaip  tas sviestas, net paplonintu liežuviu įkalbinėjimų nereikėdavo. 

Bičiulis valgiui gaminti indų ne taip jau daug turėjo, bet iš močiutės paveldėtą  britvoną (storo ketaus emaliuotu vidumi ir su dangčiu troškinimo indą, dedamą į  orkaitę) atsivežė į Vilnių dar studentaudamas, nes jame pagaminti valgiai  (troškiniai) visada puikiai išeidavo ir nostalgiškai primindavo gimtuosius namus.  Studentu būdamas net bulves kepdavosi kitaip nei kiti, - tik britvone: viryklės kaitrės būdavo amžinai užimtos, o jų viryklių orkaitėse studentai, net panos valgio  nemokėjo gamintis, tai draugas ir naudojosi proga, kita vertus, ruošiant valgį  britvone, nėra reikalo visą laiką stovėti prie plytos, - orkaitėje maistas, kaip  duonkepėje krosnyje, pats gaminasi. 

Studentiškai orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su sūrio  luobele 

Išvirdavo puskilogramį gerai nuplautų bulvių pasūdytame vandenyje, nes virtos  bulvės orkaitėje geriau ir greičiau iškepa, neluptas supjaustydavo griežinėliais,  sudėdavo į sviesto gabalu pateptą britvoną. Suplakdavo 6 kiaušinius, supildavo  plakinį ant bulvių, suberdavo 3-5 smulkiai supjaustytas česnako skilteles,  užtarkuodavo kokius 200 g riebaus naminio sūrio ir šaudavo neuždengtu dangčiu  britvoną į orkaitę, po gero pusvalandžio išimdavo ir pjaustydavo gabalais kaip kokį  pyragą. Britvone keptos bulvės pasotindavo visus keturis kambariokus, net ir  šiandien sutikti studijų bendrai seilę varvindami prisiminimus ir kalbas pradeda nuo  britvone keptų bulvių, kurias tada vadino Švendubrės bulviniu tortu...  

Vėliau, kai draugas pradėjo gauti atlygį už darbą ir galėjo kai kurių maisto  produktų nusipirkti parduotuvėje, tai retu laisvalaikiu mėgdavo pasigaminti  pagerintą bulvių kepinį: 

Orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su pomidorais ir  svogūnais

Išverda puskilogramį gerai nuplautų bulvių pasūdytame vandenyje, neluptas  

supjausto griežinėliais, sudeda į sviesto gabalu išteptą britvoną, ant bulvių sudėlioja  poros svogūnų plonus griežinėlius, keturių pomidorų griežinėlius, sumėto 50 g  sviesto kubelių, pagardina druska, maltais juodaisiais pipirais, šiek tiek užtarkuoja  muskato riešuto ir galiausiai ant viršaus užmeta kokius 300 g plonai supjaustytos  karšto rūkymo šoninės, uždengia dangtį ir pusvalandį 150-180 laipsnių  temperatūroje kepa. 

Dabarties retsykiais, kai šauna galvon netyčia nusipirkti majonezo, tai tą kepinį  negailėdamas aptepa majonezu ar apibarsto tarkuotu fermentiniu sūriu, bet tada,  kad ant bulvių kepsnio susidarytų traški luobelė, dar reikia kokia 10 minučių  pakepinti nukėlus dangtį. Kita vertus, taip draugas daro tada, kai susirenka geri  bičiuliai. 

Orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su baravykais Kai grįžta iš grybautės ir, kaip visada, atsiveža gerą krepšį cikrinių, baravykus  su svogūnais pakepina ant sviesto. Išverda puskilogramį gerai nuluptų ir nuplautų  bulvių pasūdytame vandenyje, nes virtos bulvės orkaitėje geriau ir greičiau iškepa,  supjausto griežinėliais, sudeda į sviesto gabalu pateptą britvoną, ant bulvių gražiai  sudėlioja keptus baravykus, pagardina druska ir maltais juodaisiais pipirais, sumėto  50 g iš kaimo atsivežto sviesto kubelių, ir nedengdamas dangčiu, 150 -180 laipsnių  temperatūroje kepa 20 minučių.  

Greiti mažai rauginti agurkai

Dar praėjusiame šimtmetyje draugo atrastas agurkų rauginimo būdas net  žymiausius kulinarus stebina, tačiau iš tiesų viskas atsirado netyčia – per tingėjimą  ir laiko trūkumą: šviežius agurkus supjaustė griežinėliais, pagardino druska, maltais  

juodaisiais pipirais, užbarstė smulkiai sukapotais česnakais ir krapais. Staiga jį su  reikalais iškvietė iš namų porai valandų. Grįžęs rado ant stalo paliktus agurkus,  paragavo ir patiko, nes jie įgavo raugintų agurkų skonį ir kvapą.  

Vėliau šį būda patobulino: 6 mažiems agurkėliams nupjauna galus, agurkėlius  išilgai perpjauna pusiau, apibarsto šaukštu druskos, 3 skiltelėmis česnako, kurias  dabar nebepjausto, o išspaudžia specialiu preseliu, sočiai apibarsto smulkiai  sukapotais krapais, sudeda į polietileninį maišelį, kurį parsineša iš parduotuvės,  maišelį užriša, agurkus gerokai pakrato ir deda į šaldytuvą. Po 5-6 valandų  agurkėliai tampa raugintais. 

Bulviniai sklindžiai su sezamu 

Kai mano draugas darbo reikalais lankėsi Armėnijoje, ten Jerevane Mesropo  Maštoto vardo Matenadarane senųjų rankraščių saugykloje rado, kad armėnų  gydytojai tarnavo Kęstučio ir  

Vytauto dvaruose, o armėnų pirkliai netgi buvo įsteigę Lietuvoje savo prekybos  faktoriją ir į Lietuvą veždavo šilką, prieskonius, ginklus, brangakmenius, net  sezamą. Jis taip pat senuose rankraščiuose rado, kad Aleksandras Makedonietis,  užėmęs Armėniją čia pirmą kartą pamatė ir paragavo sezamų, juos ypač pamėgo ir  išplatino visame pasaulyje.

Draugas anuomet Jerevano turguje nusipirko sezamų sėklų, kurias jam plepus  armėnas supylė į iš laikraščio susuktą tūtelę. Dabar bepigu – sezamo sėklų galima  gauti bet kokioje maisto parduotuvėje. 

Namuose, kai gaminosi savo pamėgtas bulves britvone, liko geras  puskilogramis virtų bulvių. Kai į svečius atėjo panelė (tyčia nesakysiu kas), tai tas  bulves alaus buteliu sugrūdo, įbėrė 100 g kvietinių miltų, 50 g sezamo sėklų, 50 g  džiūvėsėlių, 50 g tirpinto sviesto, porą šaukštų grietinės, įmušė du kiaušinius,  pagardino druska ir maltais juodaisiais pipirais, gautą tešlą gerai išminkė, formavo  delno dydžio sklindžius ir kepė juos įkaitintame lydytame svieste.  

Kad dar labiau užkariautų panos širdį, atsivežtus iš namų 200 g varškės,  išplakė su 200 g grietinės, vienos citrinos sultimis, pagardino druska ir maltais  juodaisiais pipirais. Šitą varškės padažą patiekė prie bulvinių sklindžių.  Suprantama, pana nutilo iki ryto, o tada jau beliko vien technikos dalykai... 

Orkaitėje britvone su jautienos faršu troškinti bulviniai sklindžiai Draugas niekada neklysdavo vadindamas patiekalus savo vardais, - štai ką  reiškia tikras inteligentas. Jis, beje, ir mane išmokė skirti blynus nuo blynelių, o  blynelius nuo sklindžių. Atsimenu, kaip jis garsiai, girdint miniai valgančiųjų,  traukdavo per dantį „Šešupės“, „Palangos“, „Vilnelės“, „Neringos“, „Dainavos“  administratores. Pasikvies, būdavo, mažaraštę „Šešupės“ administratorę ir pradeda  ją kamantinėti, kur dingo bulviniai blynai, kodėl vietoje jų atnešė bulvinius  sklindžius, gal neužteko bulvių, gal tarkių nesuspėjo pasigaminti... Spoksodavo į jį  administratorės naivių karvės akimis ir nieko nesuprasdavo, nes joms, gi, dzin, kas  tas blynas, ar kas tas sklindis, bet po tokių kalbu ne vienas vilnietis įsidėmėjo  minimus skirtumus. 

O draugas savo gimtadienio šventėms prikepdavo gerai paskrudintų delno  dydžio bulvinių sklindžių, sudėdavo juos į britvoną, ant viršaus suberdavo jautienos  faršą, pagardintą druska, maltais juodaisiais pipirais ir čiobreliais, ant viršaus  sudėliodavo likusius sklindžius, užpildavo sočiai grietinės ir šaudavo britvoną į  įkaitintą orkaitę geram pusvalandžiui. 

Po to ištrauktą iš orkaitės britvoną dėdavo ant padėklo stalan, iš šaldytuvo  išimdavo savo darbo stumbrinės (60% alk. dzūkiškoje raginukėje trys šviežios  stumbražolės traukdintos tris mėnesius). Dėdavo ant stalo iš šaldiklio ledukais  apšalusias senovines smetoniškas taureles ant kojelių, įpildavo stumbrinukės, - koks pasklisdavo aromatas – užsimerki ir jauti esąs net pačiame Raigardo slėnyje.  Visiems padarius po burnelę, atverdavo savo stebuklingąjį britvoną, - štai tada ir  prasidėdavo tikra vyriškos kompanijos puota. 

XXI amžiaus bulvių renesansas 

Lietuvoj, kur bulvė yra kasdienis valgis, atrodo būtų sunku įsivaizduoti, kad  įprastinė bulvė galėtų būti išskirtiniu ir ypač brangiu patiekalu.  

Būtent taip jau yra Prancūzijoje, kur išvesta La Bonnotte bulvių veislės vienas  kilogramas kainuoja 500 Eurų !!! Žymiausi Prancūzijos kulinarai ir gastronomai teigia, kad patiekalai, pagaminti iš šių bulvių pasižymi ekskliuzyviniu švelniu ir  minkštu skoniu, apetitą žadinančiu aromatu. 

Štai kaip atrodo La Bonnote veislės bulvės ir patiekalai iš jų: 

     

Naudingi patarimai: 

Lietuviams bulvės yra antroji duona. Lietuviškų veislių bulvės turi  angliavandenių, baltymų, celiuliozės, karotino, mineralinių medžiagų, vitaminų  B1, B2, B6, C, D ,E, K, PP. Jos nėra labai kaloringos: 100 g bulvių yra tik 74-78  kcal, tad bulvių košė ir virtos bulvės netukina.  

Bulvėse nitratų susikaupia mažiau, nei kitose daržovėse, o verdant ar kepant  bulves dauguma nitratų visai pranyksta, bulvės taip pat nekaupia ir sunkiųjų  metalų. 

Bulves reikia laikyti tamsioje vėsioje vietoje, bet ne šaldytuve. 

Pažaliavusios bulvės maistui netinka, nes šviesoje gumbuose susidaro nuodingi  steroidiniai alkaloidai solaninas ir čakoninas, -pažaliavusiuose gumbuose yra iki  0,07% solanino. Jie intensyviau kaupiasi pažaliavusiose bulvėse, kurios yra  paveiktos tiesioginės saulės šviesos. Taip pat šių junginių koncentracija  priklauso nuo bulvių rūšies, klimatinės zonos, kitų faktorių: mechaninio bei  mikrobinio bulvių pažeidimo. Didžiausia alkaloidų koncentracija yra bulvių  akutėse bei luobelėje. 

Senas, ypač su daigais, bulves reikia lupti storai, nes po lupena kaupiasi  kenksmingos medžiagos. 

Jaunas bulves bus lengviau valyti, jei jas 10-15 minučių palaikysite šaltame  sūriame vandenyje. 

Pašalusių bulvių salsvas skonis dings, jei jas 5-7 dienas palaikysite kambario  temperatūroje18-20С. 

Kad verdamose bulvėse išliktų kuo daugiau maistingų medžiagų, skusti jas  reikia prieš pat virimą. 

Jeigu bulves reikia nuvalyti anksčiau, kad jos nepajuoduotų, pradžioje jas reikia  gerai nuplauti, nuskusti ir laikyti vandenyje, pjaustyti tik prieš gaminant. Daugelis lietuvių nemoka skusti, valyti bulvių, nes jų prieš valant nenuplauna. Kad tarkiai bulvių sklindžiams nejuoduotų, į juos reikia įpilti truputį karšto pieno:  lietuvininkai, kad tarkiai nejuoduotų, prieš tarkuodami bulves, jas 2-3 minutėms  pamerkdavo į verdantį vandenį.  

Kad tarkiai lietuviškiems cepelinams nejuoduotų, į 4 kg tarkių reikia įmaišyti 10 g  vitamino „C“. 

Vienam lietuviškam cepelinui reikia 100 g nusunktų bulvių tarkių, 50 g krakmolo,  kuris nusistovi nusunktų bulvių skystyje, 50 g virtų bulvių, 1,5 g druskos.  Skaniam mėsos įdarui reikia sumalti 30 g minkštos kiaulienos mentinės ir 25 g  kiaulių pažandžių. Taip pat 12 g smulkintų svogūnų pakepinti 10 g kiauliniuose  taukuose, įmaišyti į mėsos faršą, pagardinti druska, maltais kvapiaisiais pipirais  ir būtinai džiovintais mairūnais. Mairūnų daug nedėti, nes jie suteikia kartumo. 

Prieš kepant bulves, patartina jas nusausinti. Keptas bulves pagardinti druska  reikia tik po to, kai jos jau iškepa. 

Bulves rekomenduojama virti emaliuotuose ar stikliniuose puoduose, - vandens  turi būti 1-2 cm virš bulvių. O kad bulvės nesukristų, 10-15 minučių prieš  baigiant, nupilkite vandenį ir baikite virti garuose. Suprantama, geriausiai bulves  virti garų puoduose, kuriuose bulvės ne verda, o troškinamos garuose. 

Geriausiai jos išverda nedideliame vandens kiekyje storadugniuose Zepter arba  Bauer puoduose. 

Kad virtos bulvės būtų skanesnės, prieš verdant reikia įdėti 2-3 česnako  skilteles, gabalėlį svogūno, kelis laurų lapus, kvapiuosius pipirus ir pasūdyti: 1  litrui vandens – 10 g druskos.  

Išvirusios bulvės dar gardinamos smulkiai sukapotais krapais. Kad verdant bulves nedingtų vitaminas C reikia jas dėti į jau verdantį vandenį,  įdėti porą česnako skiltelių ir šliūkštelti šlakelį aliejaus arba įmesti gabalėlį bet  kokių riebalų.  

Virti reikia sandariai uždengtame puode ant mažos ugnies. 

Aukštos klasės kulinarai bulves užvirina, vandenį nupila ir toliau jas verda  daržovių, grybų, paukštienos, žuvienos arba mėsos sultinyje, - priklausomai nuo  to, kas iš bulvių bus gaminama. 

Kad verdamos su lupena bulvės nesusproginėtų, įpilkite kelis lašus acto arba  įmeskite gabalėlį rauginto agurko. Beje, kad senose bulvėse nebūtų juodų  dėmių, taip pat virkite jas su šlakeliu acto.

Bulves bus lengviau nulupti, jei jas apipilsite šaltu vandeniu. 

Jei verdate bulvių sriubą su daržovėmis, turinčiomis rūgšties (rūgštynėmis,  špinatais, raugintais agurkai arba kopūstais), pirma išvirkite bulves ir tik po to  dėkite rūgščiąsias daržoves. 

Neišpilkite bulvių nuoviro, nes jame galite virti sriubas, troškinti troškinius,  gaminti padažus, užpilus, laistyti augalus, praustis. 

Bulvių košė bus gardesnė, jei bulves virsite daržovių, grybų arba mėsos  sultinyje. 

Kad bulvių košė gautųsi puri ir putli, baigiant virti vandenį nupilkite, į puodo  dugną įdėkite gabalėlį sviesto ir pastatykite bulves garintis ant mažos ugnies. Po  to įmaišykite suplaktą kiaušinio baltymą. 

Bulvių košė skiedžiama verdančiu pienu. Jei atskiesite šaltu pienu, - bulvių košė  bus negražios pilkos spalvos.  

Kad orkaitėje kepamos bulvės nesuskilinėtų, subadykite jas šakute. Orkaitėje kepamas nuluptas bulves supjaustykite išilgai per pusę, apvoliokite  saulėgrąžų aliejuje per pus išmaišytame su aitriu pomidorų padažu, pagardintu  druska, maltais juodaisiais pipirais, sudėliokite ant aliejumi pateptos skardos ir  kepkite 200 laipsnių temperatūroje, kol bulvės suminkštės. 

Orkaitėje kepkite virtas bulves, - ekonomiškiau ir greičiau. Virtas su lupena  bulves supjaustykite išilgai griežinėliais, apšlakstykite saulėgrąžų aliejumi,  apibarstykite džiovintais rozmarinais ir kepkite 200 laipsnių temperatūroje, kol  bulvės gražiai parus. 

Kepti bulves keptuvėje geriausia nedidelėmis porcijomis. Šviežios bulvės  sugeria 4-5% riebalų, virtos - 7%.  

Kad keptuvėje keptos bulvės neištižtų, gardinti druska galima tik baigus kepti. Kad keptuvėje keptos bulvės būtų skanesnės į kepimo pabaigą apibarstykite  plonai supjaustytais česnakais, svogūnais ir krapais. 

Kad keptos bulvės įgautų gražią spalvą, riebalų turi būti 6-8 kartus daugiau.  Todėl bulves geriausia kepti specialiose gruzdintuvėse (fritiūrinėse). Griežinėliais (čipsais), šiaudeliais (fri) arba skiltelėmis gruzdintuvėje keptas  bulves sūdyti reikia tik iškeptas. 

Patogiausiai gruzdintuvėje keptas bulves nusausinti nuo riebalų, dedant jas ant  popierinių servetėlių, po to suberti į didesnį dubenį, apibarstyti raudonaisiais  bulvių prieskoniais su druska ir pakratyti dubenį, - taip bulvės vienodai  pasidengs prieskoniais. 

Bulvių maltiniai bus puresni, jei į tešlą įdėsite truputį sodos.  

Kad būtų lengviau iškočioti lipnią bulvinę tešlą, stalo paviršių ir kočėlą ištepkite  saulėgrąžų aliejumi. 

Bulvių apkepo arba vyniotinio viršus bus lygus ir gražus, jei patepsite kiaušino  plakiniu, apibarstysite maltais džiūvėsėliais ir apšlakstysite saulėgrąžų aliejumi  arba lydytu sviestu. 

Bulvės ir vaikeliai 

Bulvės tinka bet kurio amžiaus vaikams nes jose esantys baltymai yra  vertingiausi iš visų augalinių baltymų, jose beveik nėra riebalų, todėl tinkamos ir  nutukusiems vaikams. 

Mitybos ekspertai rekomenduoja bulves valgyti mažiems vaikams, nes jos yra  krakmolingos ir teikia daug energijos.  

Jei verdate kūdikiui daržovių košę, bulvių joje neturėtų būti daugiau nei pusė. Mažyliai greitai įsisavina bulvėse esantį krakmolą ir kitas medžiagas. Tačiau tik  tuomet, kai atiekalas iš bulvių yra ką tik pagamintas ir dar neatvėsęs. 

Atvėsusiuose bulvių patiekaluose krakmolas pakinta, todėl plonojoje žarnoje  beveik nesuvirškinamas.  

Mažiems vaikeliams virkite paskanintą bulvių košytę. Jos maistinė vertė ir  skonis pagerės, jei košę pagardinsite grietinėle arba alyvų aliejumi bei  žiupsneliu smulkiai kapotų aromatinių žolelių. Į karštą bulvių košę pieną ar  grietinėlę reikia pilti taip pat karštą. 

Vaikams iki 7 metų visiškai netinka bulvių traškučiai, keptos bulvės, aliejuje  virtos bulvės ,,free”, o bulvių košė su rekomenduojama ne su sviestu, o aliejumi,  taip pat nepatartina vaikus maitinti bulvių patiekalais su aštriais prieskoniais.  

Kad ir kaip bulvių traškučius (čipsus) reklamuotų, juose nerasite baltymų,  vitaminų, fiziologiškai aktyvių mikroelementų, bet užtat juose sočiai yra riebalų  ir nuodingu pripažinto natrio glutamato, kuris specialiai žadina alkį.  

Todėl bulvių traškučių (čipsų) visiškai negali valgyti vaikai, kurie yra linkę pilnėti,  sirgti skrandžio ir žarnyno uždegimais, kurie jau yra skundęsi skausmais  kepenyse, kurių dantys jau yra pažeisti dantų ėduonies. Kitaip sakant, jei norite  vaikus greičiau susargdinti, kad jie turėtų sugedusius, pajuodusius dantis tai  būtinai kasdien nupirkite pakelį bulvinių čipsų. 

Bulvė ir sveikata 

Nušalimai ir nudegimai. Bulvių tyrelių kompresai gydo nužvarbusias ir  nušalusias kūno vietas. Žalią tik sutarkuotų bulvių tyrę 0,5-1 cm sluoksniu  uždėkite ant nušalusios vietos, uždenkite medžiagos skiaute, vaškuotu  popieriumi (ar polietileno maišeliu) ir apriškite. Po 1,5-2 valandų procedūrą  pakartokite. Tarkuotos bulvės gydo ir nuplikytas, nudegintas vietas. Sloga ir bronchitas. Slogą, gerklų uždegimą ir bronchitą galite gydyti virtų  bulvių garų inhaliacijomis. Reikia kelis kartus per dieną pakvėpuoti garų, kurie  išsiskiria trinant išvirusias bulves. 

Angina. Šviežių bulvių sultimis skalaukite gerklę, jei susirgote angina. Skrandžio bėdos. Šviežių bulvių sultys mažina skrandžio ir žarnyno skausmus,  stabdo pykinimą ir vėmimą, padeda gyti opoms. Bulvių sulčių patariama gerti  sergant gastritu, dvylikapirštės žarnos opa, užkietėjus viduriams. Geriama po  50-150 ml 3 kartus per dieną 30 minučių prieš valgį. 

Širdies ir inkstų ligos. Kadangi bulvėse yra daug kalio, jų patariama valgyti  sergantiems širdies ir inkstų ligomis.  

Egzema. Egzemos pažeista oda gydoma bulvių sultimis.  

Nudegimai nuo saulės. Perkaitus saulėje padės virtų bulvių kaukės, nes jos  drėkina ir gaivina perdžiūvusią odą. Į virtų bulvių tyrę reikia įpilti grietinėlės ir tyre  tepti veidą ar kūną.  

Per didelis kraujospūdis. Bulvių sultyse esančios medžiagos mažina  kraujospūdį, todėl sulčių patariama gerti po 50-100 ml 2 karus per dieną, jei  kraujospūdis per didelis. 

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas, 

24 


Comments

popular

Mirė legendinė lietuvių išeivijos JAV mokytoja, rašytoja, dramaturgė, kunigo ir prof. Jono Mačiulio Maironio dukterėčia, dailininko Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus našlė – DANUTĖ LIPČIŪTĖ-AUGIENĖ

Jonas Trumpa: „Aš savo gimtinėms jaučiuosi dėkingas...“

Lemont atidaromas nuotykių parkas – didžiausias Šiaurės Amerikoje