SIEJA LITERATŪRINĖS GIJOS

 






   Šilti ir nuoširdūs pokalbiai, knygos, susirašinėjimas,  literatūrinė veikla... Tai gijos, kurios sieja Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos IV d kl. gimnazistę Evą Juškevičiūtę ir Rokiškio rajono literatę Redą Kiselytę.

EVOS JUŠKEVIČIŪTĖS KŪRYBA


Kas netelpa tarp kabučių


Prašau, užčiaupk mano mintis,

Kaip bučiniu užčiaupi piktą žodį.

Neleisk man savęs liūdint,

Geriau išvesk iš proto vėl.

Tai pagalbos šauksmas –

Nuo rėkimo mano balsas jau prikimęs.

Tik tu tai gali,

Nes tu tas, kuris pažadina naktis.


Kur tamsa vėlei klestės


Aš kaltinu tave dėl visų pasaulio blogybių!

Tu kaltas, kas esi!

Ir aš niekada tau neatleisiu.

Tu nežinai, kiek blogio turi!

Aš kaltinu tave dėl visų pasaulio blogybių!

Ir išsižadu tavęs kasnakt.

Ryte prabudus prakeikiu,

O vakarop – pasmerkiu!

Tu kaltas dėl visų pasaulio blogybių!

Ir aš negaliu pripažint, kad myliu.

Tamsioje naktyje aukų balsai prasiverš,

Bet juk aš tavo prakeikimas esu...


Memento mori


Šėtono angelas –

Sukurtas kristi

Ir vos akimirkai padaryti mus laimingus.

Surinks aukas – apgailėtinai vargingas,

Tos sielos neturi teisės pasilikt.

Šėtono angelai –

Jie neša laimę,

Tokią pat netikrą kaip ir jie.

Baltais sparnais – lyg nuodėmė saldžiausia,

Savo paskutinį bučinį suteiks.


Young forever 


Ir man taip sunku,

Atrodo dienomis savęs nekenčiu:

- Kodėl, tu, po velnių, negyveni?!

Laikas tik eina,

Gražiausios valandos blėsta...

- Atsistok ir kovok!

Kaip jau šimtus dienų darai...

Aš nebematau prasmės dienoje,

Neberandu užuojautos naktyje:

- Noriu amžinai būti jauna!

Bet mano diena baigias net neprasidėjus...

Didingi dalykai prasilenkia su mano neištiesta ranka.

Mano galvoje rūkas,

Širdyje chaosas,

Ir išblukęs pasaulis po kojom...


Alsavimas


„Bet po vienos, mažos, nuodėmės atsiranda kita,

Ir kiekviena po jos vis didesnė ir...malonesnė...“

Ir tada naktyje liekame tik mes.

Mums priklauso vėlus vakaras,

Mums priklauso ankstus rytas,

Mes kvėpuojam tamsa.

Mūsų plaučiai pilni to nepaaiškinamo malonumo,

Kuris randasi tarp manęs ir Tavęs.

Tos erdvės mažai.

Vos užtenka vietos pasakyti žodžius

Tylius tylius – kaip rūkas,

Bet skambančius amžiams nutilusiame kambaryje.

Aš tave girdžiu,

Aš tave jaučiu,

Aš tave Myliu.


REDOS KISELYTĖS MINIATIŪROS, SENTENCIJOS

Liaudies išmintis byloja: „Mokslas valgyt neprašo...“ Bet nemokamos duonos valgytojų vis daugėja ir daugėja...

Į mėlyną dangų žiūrėjo mėlynžiedės žibutės. Graži jų bendrystė, bet gyvenimo trukmė skirtinga.

Nuolatinis nerimas sveikatos neprideda, bet tuomet organizmas nežino, kas yra bedarbystė...

Jis klampojo milžiniško dydžio batais, o jo veiklos buvo lyg mažo nykštuko.

Bijai vilko, bet į mišką vis tiek norisi eiti...

Žmogus glaudžiai susijęs su kalba. Liūdna, bet ir keiksmažodžiai susiję...

Argi kalta varnalėša, kad gimė amžina priekabiautoja?

Dunda gyvenimo traukiniai, o mes jau tik pėdiname jiems iš paskos...

Tuščias puodas garsiai skamba, bet ir tylenių ne visada linksma dalia...

Teisininkas, literatūros tyrinėtojas, prozininkas Jurgis Tornau ( slap. A. Telšys), parašė istorinį nuotykių romaną „Žveng žirgelis“. Šiandien jau nuo karantino apribojimų žveng žmogelis...

Šiandien prozininko, publicisto, lyrinės prozos pradininko Jono Biliūno gimtadienis. Populiarus jo apsakymas „Laimės žiburys“. Mes tebekopiame į jį. Į mūsų gyvenimus veržiasi dirbtinis intelektas. Ar dar protai kops į savuosius laimės žiburius?

Verkia močiutės lininiai rankšluosčiai. Juos užgožė kiniškų prekių asortimentas.

Kartais muilas taip graužia akis, kad net nepajuntame, kaip jis išbalina mūsų sąžinę...

Pinigai nuvertėja, o Motinos meilė vaikams išlieka amžina.

Rūstus jo veidas, o gal bent jau širdis ne iš akmens?

Kažką nuo mūsų slepia motina Žemė. Rūko skraiste uždengtas jos mylimas veidas... Šiandien ji jau šypsosi.

Tarp žmonių kunkuliuoja įtampa. Jie pyksta, keikiasi... Lietuviškiems keiksmažodžiams jau seniai nebėra vietos. Dominuoja...

Žurnale „Laimė“ perskaičiau straipsnį apie kraštietę teatro ir kino aktorę Vaivą Mainelytę. Aktorė prisimena savo jubiliejinę šventę. Ji sakė: „Mano mielieji rokiškėnai atvežė tiek visokiausių sūrių, kad net panešti negalėjau.“ Taip rašoma mūsų krašto istorija...

Tapiau teisybės portretą. Kažkas pavogė kelias spalvas. Skaudu, bet nuo to portreto kokybė nenukentėjo...

Gili Nemuno vaga mūsų valstybėje. Jeigu prabiltų daug pasakytų...

Žvejys įsivaizdavo, kad pagaus auksinę žuvelę, bet užkibdavo tik kilbukai...

Akys pasiilgo žalumos, o žiema vis tebeskelbia įvairias akcijas...

Kai durys užsidaro, Dievas atveria dar platesnes erdves...

Ne visada tankiai plakanti širdis reiškia begalinę meilę.

Jo svajonės skraidė padebesiais, o realybė vos nenumovė paskutinių kelnių...

Keiksnojame orą. Vaikšto gandras per šaltą balandžio žemę. Ar jam nešąla raudonos kojos? Nesuprantame jo aimanų...

Bendrystė... Šiltai bendrauja kepurė su žmogaus ausimis...

Siūbuoja baltaliemeniai beržai. Vėjas lanksto jų kamienus. Kaip grakščiai jie šoka pavasarinį valsą.

Tvirta rankinė myli tvarką, minkštos odos kuprinė – chaosą...

Lipnūs lapeliai, skirti užrašams, atminties nepagerina...


Nuotr. gimnazistė Eva Juškevičiūtė ir literatė Reda Kiselytė.









Comments

popular

Lemont atidaromas nuotykių parkas – didžiausias Šiaurės Amerikoje

Nuo liepos Illinois įsigalios įstatymas „Teisė dirbti“

Jonas Trumpa: „Aš savo gimtinėms jaučiuosi dėkingas...“