TRUMPOSIOS ESĖ

 




APIE ANTRĄJĮ LIETUVOS HIMNĄ, LIETUVYBĖS VIESULĄ IR SĄŽININGUMĄ

   Prie medžio šakos prisiglaudę trys vandens lašai. Jie nekrinta, jie gyvena. Žurnale „Legendos“ suguldytos trys istorijos. Tai straipsniai apie teatro ir kino aktorių, skaitovą, dainininką Vladą Bagdoną, rašytoją, publicistą ir leidėją, daktarą Joną Šliūpą, dirigentą, kompozitorių Stasį Šimkų. Tai gili ir prasminga informacija, turinti išliekamąją vertę.

   Sekmadienis. Spėjau perskaityti tik tiek... Dar žurnale yra įdomių istorijų. Mėgstu skaityti ne tik naujus, bet ir senus žurnalus.

   Žinojome, bet gal ir primiršome, kad kone antruoju Lietuvos himnu tapusi dainos „Lietuviais esame mes gimę“ melodija sukurta kompozitoriaus S. Šimkaus, o lietuvybės viesulu vadintas rašytojas, publicistas J. Šliūpas. Jis visą gyvenimą rašė, šio erudito protas buvo enciklopedinis.

   O aktorius, skaitovas, dainininkas V. Bagdonas kalba apie sąžiningumą. Jis teigia: „Tėvai mane mokė sąžiningumo. Laikas parodė, kad jis labai svarbus ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Joje ypač turi būti sąžiningas sau ...“ 

   Prie medžio šakos prisiglaudę trys vandens lašai. Jie nekrinta... Aš perskaičiau tris istorijas apie įžymius žmones. 

   Jos gyvena ir žinau kodėl... Aš manau, kad atsakymą žinote ir JŪS.


KO VERTA UŽUOVĖJA?

   Vilniaus senamiestis parašė dar vienos dienos istoriją. Užuovėja visiems maloni, bet ji neišugdo savarankiškumo ir tvirtumo savybių. Dažnai mes įsivaizduojame, kad mus užstos tvirti mūrai, tuomet pasijusime galingesni, neįveikiami ir galintys visas gėrybes pasiglemžti tik sau... Prisimenate iš senosios animacijos filmuką „Saldi pasaka“? Pagrindinis herojus – drakoniukas, šokoladinius saldainius glemžėsi, sakydamas: „Man, man, man...“

   Deja... Gyvenimas diktuoja savas taisykles. Jos griežtos ir negailestingos. Virsta net patys tvirčiausi ąžuolai... Medžių gyvenimai... Skirtingi jų likimai. Vienų gyvenimai baigiasi kaitriame židinyje, kitų – menininkų rankose. Jie atgimsta antrajam gyvenimui. Taip ir žmonės... Brenda per gyvenimą. Vieni mėgaujasi užuovėja, kitų gyvenimus drasko vėtros, lietūs, audros...

   Vakarėja. Į lango stiklą beldžiasi lietaus lašai. Gera būtų mėgautis užuovėja, bet tuomet mirs savarankiškumas, tvirtumas. Mes turime teisę rinktis.

   Sekmadienis rašo savo metraštį. Svarstau, analizuoju. Nerimsta laikrodžio rodyklės. 

Ko verta užuovėja?


MEDŽIAI PARAŠĖ LAIŠKĄ TAU

   

   Iš rankų nepaleidi telefono. Tavo gyvenimas apglėbtas stiprių gniaužtų, dominuoja darbotvarkės, įsakymai, kalnas neįveiktų darbų... Iš paskos tipena rūpesčiai, negandos lyg ir atsitraukia, bet dažnai įsiveržia lyg ugnikalnis ir Tavo gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Toks Tavo kasdienybės paveikslas.

   Pakelk į akis į dangų! Savo buveinėse miega kamuoliniai debesys. Dangus nutapytas viena spalva, o medžiai Tau parašė nuostabų laišką. Žiūri į gyvybe alsuojančias jų šakas ir supranti koks jų sudėtingas gyvenimas...

   Nepaprastas ir Tavasis! Stabtelėjai... Kol akimis klaidžiojai medžių šakų labirintais, per tą akimirką niekas nežuvo, nesugriuvo...

   Dažniau pakelk akis į dangų, kiek daug ten dar neperskaitytų laiškų ir jie visi skirti TAU!

Neturi laiko? O telefone perskaityti visi laiškai, visos žinutės...

   Medžiai parašė TAU nepaprastą laišką. Paskaityk. 

   Džiaugiuosi, kad paklausei mano prašymo. Stabtelėjai... Nurimo gamtos šurmulys. Į Tavo širdį atkeliavo ramybė... Kaip paprasta, gera, TAVYJE įsikūrė nepaprastas noras eiti pirmyn...




AUKŠTAITIŠKOS DVASIOS ARCHITEKTAS

   Į dangaus mėlį įsisupo medžių šakos. Jos tokios nuogos... Istoriniais faktais ir asmenybių darbais paženklintas kiekvienas Vilniaus miesto kampelis. Aukštaitiška dvasia dvelkia lietuvių architekto, brandžiojo klasicizmo atstovo Lietuvoje – Lauryno Gucevičiaus darbai. Dažnai sakoma, kad jeigu žmogus žemėje nuveikia labai daug, jo ir gyvenimas trumpas. Gyventi talentingam architektui buvo lemta tik keturiasdešimt penkerius metus... Į mūsų atmintis įsirėžusi informacija, kad L. Gucevičius suprojektavo Vilniaus rotušę, arkikatedrą ir daugelį kitų pastatų. Šių statinių projektavimas jam pelnė didžiulę šlovę ir pripažinimą. L. Gucevičius tapo ir poeto, dramaturgo, akademiko Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) dramos „Katedra“ (1971) pagrindiniu herojumi. Autoriaus dramų trilogijoje Katedrą statantis Laurynas įgavo herojiškumo aureolę ir pateko į epinių didvyrių gretas. Tai neišdildomi istorijos ir literatūros faktai.

   Vilniaus senamiestis mane apglėbė savo dvasia. Ėjau pro Šv. Kryžiaus bažnyčią. Mane pasitiko paminklas architektui L. Gucevičiui. Stabtelėjau...


AR VERTA BEPRASMIŠKAI DILDYTI GYVENIMO KURPAITES?

   Prisimenu vaikystę. Šilti išliko prisiminimai apie žavingąjį kaleidoskopą. Tai buvo mielas vaikystės atributas. Iš atminties neišblėsta paslaptingo grožio stikliukai. Jie byrėdavo, keisdavosi spalvos, vienus ornamentus keisdavo kiti... Kiek daug jame buvo paslapties, grožio, žavesio...

   Šiandien vaikystės kaleidoskopo jau nebeturiu... Pats gyvenimas tapo spalvotas kaleidoskopas su savo stikliukais. Vienų stikliukų nugludinti kampai, o kitų labai aštrios ir smailos kraštinės. 

Spalvoti stikliukai... Kiek jų daug gyvenimo keliuose ir vieškeliuose... Jie trokštantys būti turtingi, garbingi, reikšmingi, įtakingi... Ir taip susidėlioja įspūdinga mozaika. Tik liūdna, kad kartais stikliukai beprasmiškai žudo savojo gyvenimo džiaugsmą, jo spalvas ir prasmę. Jie taip lengvabūdiškai dildo gyvenimo kurpaites, o gyvenimo karuselė sukasi, sukasi...

   Aštrūs kampai, daug rizikos, daug sumaišties. Viskas laikina ir labai trapu. Ar verta beprasmiškai dildyti savojo gyvenimo kurpaites?

   Vakaras. Ramybė apglėbė Tavo širdį. Tikriausiai ir Tu prisimeni žavingąjį vaikystės kaleidoskopą?


... KAD ŠALIA JOS GYVENTI BŪTŲ GERA

   Realybė ir Intuicija mano artimos giminaitės. Su Realybe gyvename viename būste, o Intuicija tik viešnia, bet amžina skundikė. Ji mane informuoja apie Realybės žadamus iškrėsti pokštus... Realybė turi neeilinių gebėjimų. Ji moka būti geraširde, bet moka būti ir klastinga. Klausiate, kurią giminaitę labiau myliu?

   Giminių nepasirinksi. Dabar juos dažniau susitinkame per laidotuves... Daug ką man kužda Intuicija, bet stipruolė Realybė ją nubloškia į šalį ir vėl man diktuoja savas taisykles. Vaizduotėje aš piešiu visai kitokį Realybės portretą. Kiekvienas iš mūsų ją norime matyti nuoširdžią, švelnią, teisingą, kad ji niekuomet nedėvėtų dviveidiškumo apsisiausto, kad ji nekaukšėtų aukštakulniais intrigų bateliais, kad ji nesidabintų išdavystės perlais, kad ji...

   Taip norėtųsi, kad šalia jos gyventi būtų gera.


TEGU JUS LYDI...

   Iš vaikystės prisimenu animacinį filmuką apie berniuką, kuris piešė spalvotas šalčio išrašytas gėles. Jo bendraklasiai uoliai klausė mokytojos ir piešė tik baltas, nes tokias matė realybėje ir tokias liepė piešti mokytoja. Saviraiškai labai stipriai buvo užkelti varteliai...

   Šio ryto šalna buvo labai taupi. Ji gamtos buveinę tik mažais potėpiais paįvairino, išdabino...

   Kartais ir mūsų širdis išdabina šalna, o kartais net kietasprandis gruodas... Ar susimąstome kokios spalvos skausmas? Sakysite, o iš tikrųjų ar svarbu? Spaudžia širdį ir tiek... Aš jį įsivaizduoju juodą, violetinį, tamsiai mėlyną... O Jūs? Man baisesnė skausmo šviesi spalva ir ja prisidengę pikti kėslai.

   Gerbiu ir berniuką, kuris ant lango stiklo piešė spalvotas gėles. Gerbiu jo kūrybiškumą, drąsą, gebėjimus, išskirtinumą. Jis praeiviams dovanojo spalvotą pasaulį. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarės. Tegu Jus lydi gėrio, teisingumo, meilės ir sąmoningumo spalvos...

Reda Kiselytė,

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos

Rokiškio skyriaus pirmininkė


Comments

popular

Lemont atidaromas nuotykių parkas – didžiausias Šiaurės Amerikoje

Nuo liepos Illinois įsigalios įstatymas „Teisė dirbti“

Tokios tokelės (52) Rasizmas yra ne rasizmas