Mokytojai

Almutė Valtienė 2020-1-18 Fb paskelbė straipsnį parašytą žurnalistės Aidos Murauskaitės apie Mišą Jakobą, žydą mokytoją, kuris labai sudomino mane. Jo žodžiai niekuomet neišdils ir iš mano atminties. Cituoju: „Man teko laimė – mane mokė dar Smetonos laikų pedagogai. Jie man buvo pavyzdys vien savo kalbos gražumu, jie nuspėjo mano ateitį, sakė: „Miša, tu gali būti arba mokytoju, arba advokatu.“

Mano mokykliniais (Smetonos) laikais mokytojai buvo nežemiškos būtybės nusileidusios iš kitos planetos, nors ir kalbėjo lietuviškai. Mokytojai turėjo ausis ir akis bet kurioje galvos pusėje, matydami ir girdėdami mokinių sąmokslus. Jie sugebėjo net per mokinį kiaurai permatyti ir pastebėti jo rengiamas šunybes. Tų laikų mokytojai baudė fiziška bausme. Gavęs nuo mokytojų į kailį, parėjęs į namus nesiskųsdavai tėvams, nes jie dar pridėdavo savo bausmę. Tėvų pakvietimas pas mokytoją, mokiniui nieko gero nežadėdavo iš tėvų pusės.

Miestelyje sutikus vyresnio amžiaus žmogų privalėjome jį sveikinti pakeldami kepurę, arba vasarą palenkdami galvas. Tai reiškė discipliną. Kur ji šiandieną?

Taip pat mokykloje buvome mokinami gerbti ir kitų tautybių ir religijų žmones, nes jie buvo lygiateisiai Lietuvos piliečiai. Buvome mokomi pagarbos visiems. Kaip elgiamasi šiandieną?

Mokytojams buvo suteiktos didelės teisės, kurių bijodavo ir mokinių tėvai, nes neauklėjant savo vaiką jie buvo baudžiami. Auklėti vaikus buvo ne tik mokytojų bet ir tėvų pagrindinis darbas.

Šiandieną taip pat turime mokytojų kurie dirba savo auklėjamą darbą, dažnai nukentėdami nuo savų mokinių. Dažnai, prie mokinių siautėjimo prisideda ir tėvai.

Pastebima, jog mokyklos tapo institucija kur viešpatauja mokiniai. Mokytojai likę be balso, bet reikalavimai iš jų yra dideli. Juk be tėvų pagalbos vien mokyklai neįmanoma išauklėti drausmę pripažįstančius piliečius. Mokiniai pajutę savo galią terorizuoja mokytojus. Mokiniai „žino“ tiktai savo teises, palikdami tėvus ir mokytojus beteisiais. Mokytojai dažnai nukenčia fiziškai nuo drausmę praradusių mokinių. Neatsilieka ir tėvai užstodami savo chuliganiškas atžalas, kaltindami mokytojus.

Mokinį bent pirštu užgavus, jisai skundžiasi mokyklos vyresnybei kuri skelbia mokytojui neigiamą sprendimą. Tiesiog aklai tikima mokinių skundais. Mat, tam yra vyresnybė, įrodydama jog ji dirba. Taip dirbant savam poste galima išsilaikyti. Kalti mokytojai.

Manau, ne vienas esame skaitę apie vaikų apsaugos įstaigas, kurios neatliko dar jokio naudingo auklėjamo darbo. Jų veikla remiasi tarnybinių vietų išlaikymu. Naudingumas jiems nerūpi. Niekuomet ir nerūpėjo. Tai vyksta ne vien tik Lietuvoje. Pasaulinė spauda pilna nubaustų tėvų, prievarta atimant iš jų vaikus. Už ką? Nagi už sudrausminimą, nes vaikas pasiskundė. Fizinė bausmė vaikui, tai tėvams kelionlapis į belangę.

Nesuprantama ko siekiama tokiu vaikų neauklėjimu. Valdžioje sėdintys, gal patys neturėdami vaikų, apie auklėjimą žino geriau nei tėvai. Kartu reikia pasakyti, jog yra gan didelis skaičius tėvų, kuriem vaikų auklėjimą patikėti būtų nusikaltimas prieš vaikus.

Mano mokykliniais laikais mokytojai buvo dievaičiai. Tais laikais, ar dieną, ar naktį vienišiems piliečiams vaikščioti gatvėje nebuvo jokio pavojaus. Net policininkų nesimatė kaip kad dabar, bet buvo tvarka. Mokyklos auklėjo vaikus per kuriuos auklėjosi ir tėvai. Mokyklos ir tėvai dirbo sutartinai ranka rankon.

Aš ne tik perskaičiau, bet ir gerai išstudijavau gerb. Laimos Lavastes vėliausią knygą „Rytojaus niekada nebus“. Jau, vien knygos pavadinimas daug pasako, jog kai kuriems asmenims, gyvenime nušliaužus į srutų liūną, nebeliko prasmės gyventi.

Knyga yra „KNYGOS LT“ apdovanota 5 žvaigždutėm. Tai aukščiausias apdovanojimas.

Nežinau, ar Lietuvos aukščiausiose vietose sėdintys asmenys, save išdidžiai tituluojantys, sugebės tą knygą ne tik perskaityti, bet ir išstudijuoti, ir jeigu supranta kas apsakoma toje knygoje, sugebės pagerinti tautiečių gyvenimą. Ne be reikalo ši knyga labai gerai įvertinta. Taip pat valdžiažmogiams privalomas turėtų būti ir Aidos Murauskaitės straipsnis apie mokytoją Mišą Jakobą.

Gal ta knyga ir straipsnis kai kam esant valdžioje užvirintų patriotizmo kraują. Manau, jog esantieji valdžioje net negalvoja ir nenori būti patriotais, nes dabar priimtina sakyti jog patriotas tai idiotas. Remiantis patriotizmu, pinigų į maišą neprisikimši.

Turime perdaug įvairių vaikų auklėjimo įstaigų, kur pasitvirtina lietuviškas posakis „Nuo daug auklių – vaikas lieka be galvos“.

Pažvelkime į Jurbarko banditėlį, motinėlės sūnelį, kuris sugebėjo žaginti merginą ir palikti ją amžinai sužalotą, dabar teisme lieja ašaras, nes žino, jog patekęs į kalėjimą jis pats bus ne kartą žagintas. Išauklėtas būti banditu, toks lieka visam gyvenimui. Atlikus bausmę (jeigu sulauks), atsidūręs laisvėje nepasikeis. Tokiem - rytojaus niekada nebus.

Tai ne vienintelis atvejis. Lietuvos spauda pilna tokių žinių. Tos žinios neišnyks, kol nebus rimtai imtasi auklėjamo darbo. Griežčiausiomis priemonėmis.