Gimęs Amerikoje, gyvas lietuviška dvasia

 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie emigraciją. Ankstesnės emigrantųbangos ir ypač karo emigrantų banga, į užsienį bėgusios dėl politinių priežasčių, turėjo labai stiprųtapatybės ir patriotizmo jausmą. Tokie buvo ir Sauliaus Aleksandro Dziko, lietuvių paprastai vadinamo Sauliumi Dziku, tėvai.

Užsienyje gyvenantiems mūsų tautiečiamsLietuva –Tėvynė, kilmės šalis. Sauliau, papasakokite, kaip ir kokiomis sąlygomis jūs atradote Lietuvių Bendruomenę (LB)?

–Nuo pat mažens tėvai mane vesdavosi į lietuvišką Šv. Trejybės bažnyčią Hartforde. Jukgimiau ir augau Naujojoje Anglijoje(New England), Šiaurės Amerikoje. Vaikystėje lankiau šeštadieninęlietuvišką „Švyturio“mokyklą, kurios direktorė buvo mano mama. Matyt, mano, tikro lietuvaičio, genuose buvo užkoduota ir tai, kad greitai įsitraukiau į Lietuvos Atlanto rajono skautų organizaciją Hartforde. Man patiko renginiai bei skautų stovyklos, tad pradėjęs nuo „Vilkiukų“ pasiekiau skautų „Vyčio“ laipsnį.

Vėliau, mokydamasis kolegijoje, įstojau į Connecticutostudentų ateitininkų gretas, su tėvais vasaras leidomeKennebunko (Maino valstijoje) Šv. Antano Pranciškonų vienuolyne. Studijavau centriniameConnecticutovalstijosuniversitete (University of Connecticut), kur įgijau bakalauro laipsnį. Nuo jaunystės laikų šokauHartfordo lietuvių tautinių šokių kolektyve „Berželis“, kuriam ilgai vadovavo mano mama. Labaimėgau tautinių šokių šventes, jos tapopagrindiniu mano jaunystės akcentu. Įsitraukiau į lietuvišką veiklą, o daugelis joje besisukančių lietuvaičių arlietuviškas šaknisturinčių jaunuolių tapo draugais visam gyvenimui.

Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

–Tapatybės negalima sieti vien su kalba. Tai lemia suvokimą ir mąstymą,bendravimą su tą kalbą vartojančios bendruomenės kultūra. Manau, tam įtakos turėjo iratkaklios tėvų pastangos. Gimiau JAV, bet lietuvių kalba ir kultūra man tebėra svarbi, jaučiu daugsentimentų savo tėvų ir senelių šaliai. Esu buvęs Lietuvoje su žmona Irene Skorupski irdukromis. Dukroms patiko ir kai jau galėjo keliauti vienos, jos vėl ten lankėsi. Dukros ir dabar šokatautinių šokių kolektyve„Berželis“ (po mamos mirties jam vadovauja šokėjaA.Nenortienė), aktyviai dalyvauja lietuvių Atlanto skautų veikloje Hartforde. Mano tėvai irseneliai buvo aktyvūs Hartfordo LB lyderiai, tad ir mūsų dukros iš jų perėmė meilę Tėvynei Lietuvai.

Arčiau jus pažinau iš „Tėvynės garsų“ lietuviško radijo valandėlės, tad išsamiau papasakokite, kas jus sieja su šiuo radiju?

–Būtent kultūra labai dažnai tampa mus jungiančiu tiltu. „Tėvynės garsų“ radijo klausomasi iš kartos į kartą, tai tampa šeimos tradicija ir aš tam paskyriau savo, tautinio paveldo puoselėtojo,gyvenimo dalį. Dar studijuodamas kolegijoje, prisidėjau prie Hartfordo lietuviųbendruomenės tarybos, kuriai daugelį metų priklausė ir mano tėvas. Jau anuomet šiek tiektalkindavau tėvui kuriant lietuvišką„Tėvynės garsų“radijo programą irjai vadovauju iki šiol.Juk gyvenantiejitoliau nuo Lietuvos trokšta girdėti lietuvišką žodį ir dainas, o radijo valandėlė tam puikiai pasitarnauja. Mano tėvas Alfonsas Dzikas (1938-2008) nuo 1963 metų vadovavo radijui, po jomirties šią veiklą perėmė mano mama Dalia M. Dzikas (1940-2021).

Iš pradžių „Tėvynės garsų” valandėlę transliavo Hartfordo radijo stotis WPOP, nuo 1964 metų Merideno stotis WBMI, kuri vėliau buvo perkelta į Hartfordą ir pakeitė pavadinimą į WKSS. Nuo 1972-ųjų valandėlė buvo girdima per Newingtono radijo stotį WRYM, o nuo 1990 metų pavasario – perHartfordo universiteto (The University of Hartford) stotį WWUH ir taip transliuojama iki šiol.

Beje, mano tėvas gimė Kaunepo Antrojo pasaulinio karo, bet daugiau nei 40 metų gyveno VakarųHartforde. Jis baigė Polytechnic University in Brooklyn,University of Connecticut. Nuodevyniolikos metų dirbo pardavimų rinkodaros srityje Stanley Tools(New Britain), taip pat„Colt Firearms“ ir „Pratt & Whitney Aircraft“. Tėvas buvo JAV armijos veteranas, ilgametisŠvč. Trejybės bažnyčios Hartforde atstovas ryšiams su Lietuvių bendruomene, LB narys, ėjo Hartfordo skyriaus pirmininko pareigas ir nacionaliniu lygmeniu–viceprezidento.Jis buvo ir Lietuvos riterių tarybos narys. 2003-iųjų lapkritį tėvaspelnė JAV LB Kultūros Tarybos įsteigtą geriausio lietuviško radijo programosdarbuotojo apdovanojimą. „Tėvynės garsų” radijas yra įregistruotas Connecticuto valstijoje kaipne pelno organizacija.

Mama Dalia Minkūnaitė gimė Vilniuje, bet po Antrojo pasaulinio karo su šeimaemigravo į JAV ir apsigyvenoNew York. Ten ji pasinėrė į LB veiklą. Jaunystėjemama šoko New Yorklietuvių tautinių šokių grupėje, kur atrado viso gyvenimo aistrą–lietuvių liaudies šokius. Ji baigė Hunter College (NYC) ir įgijo chemijos bakalauro laipsnį. Kaisusituokė su tėvu, apsigyveno Connecticutocentre. Būdamaaktyvi LB narė, ji tapo Hartfordo lietuvių šeštadieninės mokyklos „Švyturys“mokytoja ir direktore, įkūrė ir dabar gyvuojantį lietuvių tautinių šokių kolektyvą „Berželis“bei daugiau kaip 35 metus buvo jo vadovė. Daug metų vadovavo ir Lietuvių tautinių šokių institutui.

1981 metais buvo Hartforde vykusio Rytų pakrantės lietuvių tautinių šokių festivalio ir 1992-aisiais Čikagoje vykusio XIV lietuvių tautinių šokių festivalio meno vadovė. Aktyviai veikė Lietuvos katalikų„Ateitinikų“federacijoje, „Tėvynės garsų“ radijuje, Lietuvos riterių moterų federacijoje ir Švč. Trejybės bažnyčios kavos klube. Mama daugiau nei 30 metų dirbo VakarųHartfordo viešojoje bibliotekoje, su draugais įkūrė savaitinį „Vaikščiojimo klubą“.

Po mamos mirties radijo studijąteko kurti mūsų namuose, nes tėvai visą gyvenimą studiją turėjo savo namuose. Radijo laidaspagal grafikąman padeda vesti savanorės lietuvės. Perradiją ir internetu klausytojai girdi žinias iš Lietuvos bei lietuvių gyvenimo JAV, klausosilietuviškos muzikos. Šis lietuviškas radijas (galbūt vienintelis Amerikoje) jau gyvuoja šešisdešimtmečius.

Lietuvių bendruomenė, pilietiškumas, patriotizmas – kodėl tai svarbu tavo jau amerikietiškai šeimai?

Ankstesnė emigrantų banga daug dėmesio skyrė Lietuvos laisvės bylai ir lietuvybei išlaikytiokupacijos laikotarpiu, nes ryšiai su Lietuva buvo ribojami. Šiandien svarbiau skatintipasididžiavimą mūsų praeitimi, tautos tradicijomis ar bent siekti, kad galėtume didžiuotisšiandienos Lietuva, valstybe, kuri būtų patraukli sugrįžtiir gyventi. Tai ypač svarbu jaunomsšeimoms, norinčioms, kad jų vaikai pajustų tautos dvasią, suprastų lietuviškos kultūros tradicijasir papročius, šoktų lietuviškus šokius, dainuotų lietuviškas dainas. Dainų ar šokių šventės,savaitgalio lietuviškų mokyklų lankymas tampa priemonėmis telktis į bendruomenę. Manau, kadsvarbiausia būti LB dalimi. Taip pat brangintinas susidomėjimas savošaknimis bei pagarba šaliai, iš kurios yra kilusi šeima. Vis dėlto, manyčiau, kad svarbiausias yrabendruomeniškumo jausmas, žinojimas, kad priklausai bendruomenei, kurios narius vienija kultūra irtradicijos, nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, lietuvių kalbos įgūdžių ar interesų.

Turime siekti,kad jauni žmonės neužmirštų laisvės kovotojų – Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvių,partizanų ir Sausio 13-ąją žuvusiųjų bei nukentėjusiųjų, žinotų, kodėl Lietuva yra laisva. Ypač svarbunepamiršti, nuo ko turime saugoti laisvės kovų istorijąbūtent šiuo neramiu laikotarpiu, kaine vieną lietuvį aplanko nerimo mintys.

        Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Irena Valys








Nuotraukose:

Saulius Dzikas su mama Dalia „Tėvynės garsų“ radijo šventėje.

Sauliaus šeima – visi šokėjai.

Trys Dzikų šeimos kartos.

„Tėvynės garsų“ radijo 3000-oji laida (2015 m.).

Irene ir Saulius Dzikai.

Tautinių šokių kolektyvas „Berželis“ (1984 m.)

„Berželis“ 2012 metais.

 

Comments

popular

Evanston įsigaliojo plastikinių maišelių draudimas

Mackinac Island pripažintas vienu gražiausių miestų Amerikoje

Kyla Čikagos nuomos kainos