Tokios tokelės (166) Ukraina

O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos.

                                                                         

Garbė Ukrainos piliečiams ir jų didvyriams kovotojams prieš rusišką terorizmą.

Sveikiname Lietuvą su Nepriklausomybės paskelbimu 1918 metais.

 

Ukraina jau dalinai pasiruošusi atremti rusų pajėgų puolimą vykdant Putino užmačias. Rusija žada mobilizuoti nežmonišką kiekį karių, kuriuos jų susitelkimo vietose galės daužyti ukrainiečių artilerija. 155 mm. gaubicos tam tikslui labai tinkamos. Taip pat rusams nerimą kelia vakarų valstybių, NATO, siunčiami ginklai, ypač sunkieji tankai. Rusai lygių jiems neturi. Bendrai imant rusų ginkluotę, tankų jie išvis nebeturi. Jų turimas, efektyvus ginklas naikinant gyvenamuosius namus ir infrastruktūrą, yra jų raketos. Šaudant raketas jų atsargos nedidėja bet mažėja. Aišku, jas reikia gaminti subankrutavusioje industrijoje, arba pirkti, iš Irano. O ukrainiečiai, naikina be gailesčio sukoncentruotus kariuomenės dalinius. Tokie mėsmalės nuostoliai nelieka publikai nežinomi. Kodėl? Tvirtinama jog karą pradėjo ukrainiečiai, nenurodant kokiose Rusijos vietose jie įsibrovė į Rusijos teritoriją. Kiek nuostolių įsibrovėliai padarė? Kiek gyventojų nužudė ir kiek „ištrėmė“, aišku, į Rusijos gilumą? Vis labiau aiškėjant, jog karą pradėjo ne ukriniečiai, bet patys rusai, krašte kyla neramumai tiktai dėl vieno klausimo. Kodėl? Taip, už ką, ir kodėl baudžiamos moterys, ypač Rusijos? Juk karas yra našlių ir senmergių gamykla. Rusijos moterys po antro pasaulinio karo vos spėjo atsigauti, ta bausmė joms kartojasi. Už ką ir kodėl? Už ką privalo kariauti ir žūti šauktiniai Rusijos kariuomenėje? Ar tiktai už nesuvaldomą Putino apetitą? Tas jo apetitas apipintas išprotėjimu, kasdien didėja, kol užsprings. Iš Juodoje jūroje esančių rusų laivų apšaudant iš jų raketomis Ukrainos teritoriją jos privalo skristi ir skrenda per svetimų valstybių teritorijas, kas rusams nei dzin. Rusai leidimo tam neturi, ir kam jiems leidimas? Juk jie yra tos padėties „šeimininkai“. Taip jie galvoja. Tų valstybių suverenumas jiems dzin. Juk pasaulyje nei vienas Rusijos valdžios atstovas nėra gerbiamas. Visi Rusijos valdžios atstovų keliai į kitas valstybes, įskaitant ir JT organizaciją, yra uždaryti. Prieš trumpą laiką Lavrovas norėjęs dalyvauti JT organizacijos bendrame susirinkime, nusivylė, nes amerikiečiai nedavė leidimo įvažiuoti į šią šalį. Daug buvo purkščiojimų, kurie tokiais ir liko.

Palyginus su rusais, Ukrainos kariai yra mažumoje, kas nereiškia, kad beviltiškoje padėtyje. Ukrainos kariai yra geriau maitinami, geriau aprengti, turi tarp pareigų ėjimo daugiau poilsio, kuo negali pasigirti rusų kariai. Rusams poilsis nepriimtinas, nes neliktų laiko plėšikavimams. Svarbiausias ukrainiečių ginklas susidariusioje padėtyje yra aukšta jų moralė, meilė tėvynei, nes jie gina savo kraštą nuo sužvėrėjusio okupanto. O rusai? Visur kur tik praslenka rusų šešėlis, žolė nustoja žėlus. Taip buvo praeityje, yra dabartyje, aišku, taip bus ir ateityje, nes ta tauta turėdama tokius kaip Putinas vadovus iš to laukinio ją sukausčiusio paralyžiaus išsivaduoti niekuomet nesugebės. Mums atmintinos yra trys Rusijos stadijos, tai carizmo jungas; stalinizmas ir dabar putinizmas su aukščiausia, iki šiol neprilygstama, jos istorijoje, korupcija. Apie rytojų Rusijoje galvoti dar nevalia.

Nors ir vaikas būdamas (11 m.) dar atsimenu pirmuosius sovietų kariuomenės dalinius atvykus į, tuo metu gyvenamą, Kalvariją, Marijampolės aps., kurie labai atitiko anuo metu populiariai dainuškai „Lenin‘s nešė maišą, Stalinas atrišo, Lietuvos žemelė elgetų priviso. Tas labai buvo pastebima karininkijos ir jų žmonų aprangoje, kurias vadinome Katiūšomis, nekalbant jau apie kareivių aprangą. Vaikų apranga buvo, sakant lietuviškai: „lopas ant lopo ir lope skylė“. Tokios aprangos lietuvių vaikų pas mus dar nebuvo. Tai buvo komunistinė pažanga: „Pasaulį seną išardysim...“. Pasaulis visur keitėsi, bet rusai keitėsi į blogąją pusę.

Sunkiai suvokiama, nors nelabai suprantamai, kodėl dar daug mūsų tautiečių yra pasiilgę tos nelemtos Sovietų Sąjungos. Nejaugi šie šiaudadūšiai patriotai laukia kol vėl Putinas neš, o Lavrovas atriš tą elgetų pilną maišą. Nejaugi šie šiaudadūšiai patriotai nepastebi tą akis rėžiantį pažangos skirtumą tarp Rusijos ir Lietuvos? Tie šiaudadūšiai patriotai nesugeba ir nesugebės prisitaikinti prie pažangos. Elgetynas ir valdžios korupcija jiems arčiau širdies. Pažvelkime į tos „pažangiosios“ tautos elgesį Ukrainoje, kur net ir aklam akys atsivertų, matant „pasaulį seną ardant iš pamatų ...“. Taip ieškoma draugų. Prievartinių draugų, nes savanoriškas draugavimas su ta tauta neįmanomas. Carizmas ir stalinizmas lietuvių tautai yra palikę neužgyjamų žaizdų. Putinas nesugebėjo dar įvykdyti savo pavergimo planą, nes kelią pastoja Ukraina. Atminkime, jog Ukrainos likimas yra ir mūsų likimas. Neužsiliūliuokime save, galvodami jog Putinas nurims. NATO organizacijos jis nebijo, bet bijo Trumpo, nes šis laiko duotą žodį. Todėl padėkime ukrainiečiams jų kovoje su tuo rusišku barbaru, ne vien tik žodžiais, bet ir pinigais, ginklais, šelpimu pabėgėlių. Ar dar visi atsimename kaip mes patys buvome pabėgėliais nuo to paties barbaro – Rusijos. Apie pabėgėlius arba D P gyvenimą įrodomų faktų galima matyti Balzeko Lietuvių Kultūros Muziejuje. Gyventa. Padėti Ukrainai yra ir privilegija ir pareiga. Barbaras maskolius neturi jokios teisės užkariauti taikingą šalį ir gąsdinti jėga kitas aplinkines valstybes. Mūsų, laisvų žmonių, pasirinkimas privalo būti vienas ir vienodas, tai priešintis, pagal išgales, putinizmo plėtrai.

Dabar, vis dažniau pastebimas Bidono proto nutekėjimas, ko dar nėra buvę Amerikos istorijoje. Su nekantrumu laukiame tvirtų sprendimų prezidento Trumpo. Demokratai susinaikino patys save, o mes dar įspirkime jiems į užpakalį. Už savęs susinaikinimą.

O mes čia sustoję stebuklų nelaukim, nes vadas ryžtingas lazdos dar neturi. Dėtis prie M.A.G.A. įgyvendinimo galime visuomet. 

Let‘s go Brandon.