JEIGU ŽVIRBLIS GARSIAI ČIRŠKIA, TAI NEREIŠKIA, KAD JAM LINKSMA...

 

MINIATIŪROS, SENTENCIJOS

Žmogus labai išmintingas, bet kalendorius jį kasdien apgauna.

Nutilo gegutė. Tikriausiai jau atostogauja...

Aukštiname netikrąsias vertybes, o vėliau guodžiamės, kad mums vadovauja vidutinybės.

Meilė ištvėrė pandemiją. Ištvers ir kitas negandas.

Optimizmas matuojasi naują garderobą, o pesimizmas verkšlena, apipintas voratinklių gijų...

Jis labai mylėjo garbę, skraidė padebesiais, bet pamiršo praeitį... Dar taip neseniai jis su visais kartu braidė po tą patį purvynėlį.

Kas, kad nušvito akys, smegenys buvo apraizgytos voratinklių nėriniais...

Nusiminusi vaikšto stiprybė. Jai nebepadeda jokie vitaminai.

Dulkės apgaubė „Dabartinės kalbos žodyną“, o šnekamoji kalba maudėsi svetimybių jūroje...

Per dangų plaukė tamsūs debesys. Jų nelaisvėje kūkčiojo skaisčioji saulė...

Tiesa norėjo atsisėsti šalia Garbės, bet čia jai buvo per ankšta.

Ir Realybė pavargsta nuo realybės. Matau, ji jau ieško kaukės.

Jeigu žvirblis garsiai čirškia, tai nereiškia, kad jam linksma...

Kai lietus ištrūksta iš nelaisvės, mes tuomet gauname didelę jo dozę.

Kasdien lapė vykdo veiksmų planą, bet jis žmonėms labai nepatinka.

Užvirė karštos diskusijos. Susiginčijo kavos ir čiobrelių arbatos puodeliai. Kaip manote, kuris laimės?

Kai turime daug nepadarytų darbų, tuomet norisi, kad laikrodis patinginiautų.

Jeigu būtų rožės be spyglių, jas labiau mylėtumėm?

Nejuda nė vienas medžio lapas. Sekmadienis. Niekas nedirba...

Meilė numiršta, o prisiminimai lieka...

Verkė dėl savo klaidų, bet ašaras šluostėsi svetima nosine.

Istorija visada pilna paslapčių, o valdžios vyrai trokšta, kad jos būtų užglaistytos.

Smėlio pilis stato ne tik maži vaikai.

Kai skauda galvą „Medicinos enciklopedija“ bejėgė.

Svajojo pakeisti pasaulį, bet nepavyko pakeisti savęs.

Reda Kiselytė

Rokiškis