Tokios tokelės (106) Mišrainė




Nusižeminimas niekšams. Ar jis tikras, ar surežisuotas? Tą nusižeminimo įvykį apraše 2021, spalio 13 d. žurnalistė Christy Pepple. Jame rašoma ir rodomas paveikslas kaip viena baltųjų pora bučiuoja vieno „pranašo“, juodaodžio, apsišaukusiu beveik „dievu“, batus. Ne tik jo batus, bet ir jo klapčiukų batus. Nejaugi gali žmogus žmogui tiek nusižeminti bučiuodamas kažin kokių „svieto lygintojų“ batus? Tikiu, jog tai buvo surežisuotas aktas. Už kiek?


Kalbama ir piktinamasi Lietuvoje dėl pagarsėjusio Jurbarko bandito likimo. Sužalojęs mergaitę, jis vis dar laisvėje. Siūloma ištirti jo protą. Po ištyrimo, veikiausiai, jis bus nebeapkaltinamas. „Garsiems“ veikėjams tėvams kainuoja neskelbiama suma. Aišku, nei prokurorai, nei teisėjai tas pajamas nedeklaruoja. Tai irgi nusižengimas įstatymams. Kiek kliuvo daktarams, kurie pareiškė jog tai mergaitei tiktai lengvas kūno sužalojimas? Ar tie daktarai savo sužalotam vaikui būtų davę tokį pat sprendimą? Tai žemiausios rūšies korupcija. Tai asmenys kuriuos likimas sutvėrė būti šliužais.


Garsioji „nutrija“ Venckienė vėl „spruko“ iš Lietuvos į Olandiją. Šį kartą legaliai. Lietuvos teismas, jos sėdėjimą Čikagos kalėjime, užskaitė kaipo bausmės atlikimą. Niekur dar neteko girdėti už ką Venckienė buvo Amerikoje teista, nepažeidusi jokio įstatymo, išskyrus nelegalumą. Jos apgyvendinimas Čikagos kalėjime turi kitokią priežastį. Ar atsimename, kaip jai buvo bandoma įteikti šaukimą į imigracijos teismą? Ar atsimename kaip didvyriškai pasielgė jos šeimininkas tą teismo pasiuntinį išvarydamas iš savo valdų, nes jis neturėjo teisėjo leidimo? Kiek man žinoma, tas jo elgesys garsiai nuskambėjo po visą Čikagą, iki Venckienės arešto. Areštuota ir patalpinta į kalėjimą ji nebegalėjo išvengti jokių teismo šaukimų. Areštuota ji buvo tik todėl, kad reikalui esant ji būtų po ranka, nes jos deportacijos procedūra, lėtai bet garantuotai, buvo tęsiama, iki deportacijos dienos. Kaip galėjo Lietuvos teismas užskaityti jos buvimą Čikagos kalėjime kaipo bausmės atlikimą? Atrodo, jog šį kartą Lietuvos teismas pasikliavo paskalomis, nes Venckienės teistumo dokumentacijos įrodymų nėra. Suvestinė gaunama viena: kieno kišenėje sėdi prokurorai ir teisėjai? Sakoma, varnas varnui akies nekerta. Juk Venckienė buvo jų klano žmogus. Tai klanas žmonių praradusių bet kokį žmoniškumą.


Visur tik pinigai. Visi žinome ir sutinkame, jog su pinigais gerai, bet be jų blogai. Kiekvienas kandidatas į valdžios postus garsiai tikina rinkėjams, jog esant valdžioje naikins kyšininkavimą ir kitokią valdininkų korupciją. Pažadų be galo daug, o veiksmų jokių. Ką gi. Lai gyvuoja korupcija.


Įdomi ir prasminga buvo popietė Balzeko Lietuvos Kultūros muziejuje spalio 16 dieną, klausant pasakojimus dvejų žemaičių, vyro ir žmonos, apie jų pastangas ieškant išnykusių lietuvių pėdsakų. Pasakojimas buvo gan įdomus ir vertas praleisto laiko.


Noriu atkreipti dėmesį, jog visur ryškėjo, jų pranešime ir paveiksluose, daugiausiai tiktai bažnyčios. Šis veiksmas nesako, jog pranešėjai ir istorijos ieškotojai propaguoja religiją. Reikia neužmiršti, jog pirmos bangos lietuviai, atvykę į svetimą, kraštą nemokėdami jos kalbos, ieškojo prisiglausti prie artimiausio kaimyno, kuris buvo didelė lenkų bendruomenė, jų bažnyčios ir kunigai, galbūt nevienas kunigas kalbantis lietuviškai. Man dirbant Balzeko muziejuje su „mirusiomis dūšiomis“, jas skaitmenuojant, radau įrodymų, kur lietuvis norėdamas savo pavardę suamerikoninti, ją tiesiog sulenkindavo. Kodėl? Tų laikų žmonės jau išmirę. Reikia naudotis istorija ir tų laikų naujai atvykusiųjų padėtimi. Nemokėdami anglų kalbos, pasitikėdami kaimynais lenkais, atrodo, jie pasidavė jų įtakai. Pavyzdžiui (pavardė išgalvota), žmogus norėdamas, kad jo lietuviška pavardė skambėtų angliškai, pats nemokėdamas anglų kalbos, pasidavęs lenkų įtakai ją suamerikonino, vietoje lietuviškos pavardės „Povilus“, tapo „Powilowicz“. Mat angliškai „sunku“ buvo ištarti lietuvišką pavardę, todėl, įstaigose, tikriausiai, lenkų klerkų rūpesčiu, galų gale toks lietuvis tapo lenku. Todėl dabar yra labai sunku atskirti, kuris yra lenkas ar lietuvis. Tai yra neužginčijami įrodymai su lenkų įtaka.


Ta lenkų įtaka pasikeitė lietuvių naudai, kai lietuviai susiprato, ir jų daugiau atsirado Amerikos imigracijoje, nes pradėjo steigti savo parapijas ir statyti lietuviškas bažnyčias, kurių architektūra pasižymėjo architektas Mulokas.


Dabar, šalia parapijų ir bažnyčių, arba kartu su bažnyčiomis, veikia lietuvių bendruomenės skyriai kur reiškiasi bet kokie lietuvių susibūrimai, ypač mokyklos su anglų ir lietuvių kalbomis. Parapijos buvo ir tebėra lietuvių susibūrimų centrai.


Nesvarbu kokiems susivienijimams lietuvis priklausė, yra viena vieta, kurios nei vienas negalėjo atsisakyti, tai kapinės, kurių įnamiai sako: „Praeivi, kas tu esi, aš buvau. Kas aš esu, tu būsi“. 


Pranešėjai nemažai aiškino ir rodė paveikslus įvairių lietuviškų kapinių, apie kai kurias nei vienas iš mūsų net nežinojo jų buvimą, arba, tiesiog jų apleidimą be priežiūros. Taigi, ta istorija yra ne Rusijos Sibire, kur vykdavo kapų atstatymui, Rusijos valdžios leidimą gavę, būrys pasišventusių jaunuolių, savo veiklą pavadinę „Misija Sibiras“. Ši, šių žemaičių pateikta istorija yra Amerikoje. Žmonės, kaip šie du žemaičiai, Aista ir Augustinas Žemaičiai, atvykę iš Lietuvos, surado senų lietuvių kapus, apie kuriuos mes net  nežinojome, tuo praturtindami mūsų išeivijos istoriją. Nejaugi ta Amerikos lietuvių istorija tose kapinėse žlugusi? Bendruomenės galėtų savo veiklą praplėsti surandant ir, pagal vietos galimybes, atstatyti tokias kapines, nes šiem dviem Žemaičiams visus lietuvių išnykusius pėdsakus suieškoti neįmanoma. Žinome, jog bet kokia veikla reikalauja lėšų, o praeitis jų neturi. Gal, laikui bėgant ir Amerikoje atsiras grupė  pasiryžusių jaunuolių, „Misija Sibiras“ pagrindu, tų apleistų kapų bent dalinam atstatymui. Juk mes lietuviai.


Pasiklausę Aistos ir Augustino Žemaičių paskaitos, privalome būti jiems labai dėkingi. Jų pasiryžimu sužinome apie mūsų seniai užmirštų senolių išsisklaidymą Amerikos žemyne kur, pagal Maironį, „Jų ten kaulai pūva“, apleistas ir užmirštas jų kapavietes.


Šių dviejų pasišventusių žmonių pastangomis praturtiname mūsų lietuvių išeivijos istoriją. Anksčiau, kai atostogų metu, arba darbo reikalais, keliaudavau, visur, kiekviename motelyje būdavo telefonų knygos, kurias besklaidant visuomet buvo galima rasti lietuviškų pavardžių. Dabar, daugumoje perėjus į bevielių telefonų sistemą, prapuolė ir tos, didelės informacijos, knygos.


Kita gera, bei patikima informacija, apie lietuvių išsisklaidymą pasaulyje, sako: kur sutiksi žvirblį, ten sutiksi ir lietuvį. 

2021-10-21



Comments

popular

Lemont atidaromas nuotykių parkas – didžiausias Šiaurės Amerikoje

Nedas Okuličas: „ Šeimoje mes dažnai diskutuojame apie viską...“

Nuo liepos Illinois įsigalios įstatymas „Teisė dirbti“