M. Norbutas. Koronavirusas ir klimato kaita: skaičiai parodo tikrąją padėtį

Jau pradedame priprasti prie milžiniško naujienų srauto apie koronavirusą. Kasdien skelbiama, kiek žmonių gyvybių prarasta. Mirtingumo procentas išties nemažas, bet keista tai, kiek daug dėmesio sulaukia virusas ir kiek mažai kiti faktoriai, kurie nulemia šimtus tūkstančių žmonių mirčių kasmet.

Panašu, kad neretai daug lengviau kovoti su grėsmėmis, kurios atėjo ir, tikėtina, po kurio laiko pasitrauks, nei tos – kurių išvengti galima tik nuolatos, metai iš metų dirbant. Deja, nei oro taršos, nei klimato kaitos mažinimo priemonės nėra patrauklios, kadangi jos turi riboti mūsų nepamaldomą norą vis daugiau turėti – todėl ir kovos už kiekvieną gyvybę skelbti niekas neskuba.

Žudantis taršos poveikis

Europos Aplinkos agentūros skaičiavimais 2016 metais Europos Sąjungoje dėl oro taršos ankščiau laiko mirė apie 374 tūkstančiai žmonių, o skaičiuojant duomenis iš 41 Europos valstybės, skaičius ūgteli iki 412 tūkstančių mirusiųjų. Vien Lietuvoje dėl oro taršos kasmet anksčiau laiko miršta apie 3000 mūsų šalies gyventojų. Įdomu, kiek Lietuvos piliečių yra susipažinę su šia statistika? Ar kasmet dėl to kyla panika?

Retas kuris užduoda klausimą – kiek gyvybių kasmet nusineša klimato kaita? Vis intensyvesnės karščio bangos, potvyniai, sunkiai suvaldomi miškų gaisrai – tai tik keli faktoriai kasmet pasiglemžiantys dešimtis ar net šimtus tūkstančių. Mokslininkų tyrimai rodo, kad klimato kaita kasmet pareikalauja apie 150 tūkstančių gyvybių. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad nuo 2030 metų klimato kaita dar papildomai turėtų pasiglemžti iki 250 tūkstančių gyvybių kasmet.

Skaičiuojama, kad vien dėl klimato kaitos poveikio kasmet papildomai įvairiomis ligomis suserga 5,5 milijonai žmonių. Harvardo universiteto studija atskleidė, kad dėl padidėjusių karščio bangų JAV miestuose mirčių kiekis padidėjo 5,74 procento. 2019 metais Prancūzijoje karščio bangos nusinešė beveik 1500 gyvybių. Tuo tarpu koronavirusų aukų skaičius visame pasaulyje artėja prie keturių tūkstančių.

Nepaisant grėsmingų skaičių – šalių reakcija į skirtingas grėsmes yra visiškai kitokia. Jei valstybės susitelktų kovoje su tarša ir klimato kaita bent tiek, kiek daro dabar koronaviruso grėsmės akivaizdoje – turėtume visiškai kitą situaciją pasauliniu mastu. Tačiau šiandien dešimt valstybių, įskaitant naftą išgaunančias Turkiją ar Iraną, nėra ratifikavusios Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, o nemaža dalis tai padariusių valstybių – dar mažai ką tenuveikė, kad emisijos mažėtų. Jau nekalbant apie 14 procentų pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų sukuriančių Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimo trauktis iš susitarimo.

Šalutinis koronaviruso efektas

Stringanti gamyba Kinijoje lemia vis mažesnį iškastinių resursų naudojimą. Kai kurios Kinijos kompanijos pranešė nustosiančios vykdyti kai kurias dujų importo sutartis, mažiau deginama ir anglies. Ištuštėjusios gatvės Kinijoje jau turi teigiamų pasekmių taršos mažėjimui – pirmieji to ženklai matomi net iš kosmoso. Kinijos išmetamas anglies dioksido kiekis per pastarąsias tris savaites buvo maždaug 25 procentais mažesnis nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Tam nemažą įtaką turėjo ir prailgintos atostogos. Įvairių ekspertų analizė rodo, kad anglies dioksido kiekis ir toliau mažėja, ypač tuose regionuose, kur fiksuojami vis nauji koronaviruso atvejai.

Kiek tiksliai sumažės Kinijos daroma metinė tarša dar sunku pasakyti. Tačiau ekspertai skaičiuoja, kad net, jei Kinijos metiniai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai sumažėtų 1 %, tai atitiktų visos Prancūzijos metinius CO2 išmetimus.




8 procentų žaliavinės naftos kainos kritimas – tai reakcija į sumažėjusią naftos produktų paklausą koronaviruso akivaizdoje. Toks ženklus kainos kritimas nefiksuotas nuo 2017 metų. OPEC vadovai bandė susitarti 1,5 milijonais barelių per dieną sumažinti naftos gamybą, bet nesėkmingai. Sumažėjusi naftos produktų paklausa rodo stojančią gamybą, tiesa, tai kartu ir ženklas, kad koronaviruso poveikis ekonomikai gali būti ženklus.

Šios tendencijos duoda peno pamąstymams, kokią kainą turėtume sumokėti, kad sumažintume mus lėtai, bet labai efektyviai žudančią oro taršą ir užtikrintumėme stabilų klimatą ateities kartoms. Klausimas, ar vis dar vertinsime gyvybes pinigais ir, ar mums užteks ryžto imtis pokyčių, kurie negali būti trumpalaikiai. Atsakymas veda prie būtinybės skubiai pereiti prie visiškai kitokio ekonomikos modelio ir iš tiesų imtis kovoti už žmonių gyvybes – ne tik virusų, bet ir klimato kaitos bei oro taršos akivaizdoje.