Jautria siela glūdina lietuvišką žodį

Nesustabdomu greičiu sukasi, skrieja laiko karuselė... Lietuvių kalbos dienos Lietuvoje ir užsienyje nuspalvintos įvairiomis renginių formomis ir spalvomis. Labai smagu matyti jauną žmogų skaitantį, kuriantį, kitokiu žvilgsniu stebintį pasaulį.

Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos III d klasės gimnazistė Eva Juškevičiūtė, jaunatvišku žvilgsniu ir savo jautria siela glūdina lietuvišką žodį. Savo kūrybinius tekstus autorė skaitė per Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus narių organizuotą popietę gimnazijos skaitykloje. Jos kūrybą jau publikavo „Lietuvos aidas“. Kiekvienas žingsnis į literatūros gerbėjų širdis, Evai augina dar didesnius sparnus, norą kurti, o žvilgsnis į pasaulį tampa dar gilesnis ir išraiškingesnis.




Reda Kiselytė,

Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos

bibliotekos vedėja





Evos Juškevičiūtės kūryba




Ryto tyla skverbiasi į plaučius.
Debesys plaukia, gal man irgi pakeliui?
Įkvėpusi šaltį, iškvėpiu kaitrą,
Ugnikalnis manyje keičia pasaulio tvarką.
Rytas šaltas, rytas ankstus
Aš ir viena ir drauge su kitu.
Balsai galvoje -daina ar tikslas,
Ryto šaltis, gaivus ar nedėkingas?




* * *

Kalendoriaus lapus vis plėšiu ir plėšiu,
Net nebeskaitau kas ant jų,
Nauji metai, Valentino diena,
Pavasaris, vasara,
Pradžia...Pabaiga.
Pro langą pažvelgus
Pasimetu aš:
Kur dingo tie lapai,
Kurie dažė gatves.
Kur dingo ta saulė,
Kur šildė rankas.
Gal išėjo per aikštę?
Per akmenis grįstus istorija?...
Rokiškis, čia Rokas ir kiškis,
Čia bažnyčia - pasiklydusių sielų namai,
Čia dvaras, kur kadaise gimė menas.
Čia Rokiškis,
Kur net šaltyje šildo širdis.




* * *

Mėnulis lyg koks didžiulis skanėstas, nuo kurio niekas negali atsitraukti akių, pakabintas danguje.

O dangus!

Visus savo atspalvius išmėtė.

Pasiklydusiems keliauninkams, kurie laiku, prieš saulei nusileidžiant, nespėjo grįžti namo, žibintai kelią rodo.

Visur tylu, ramu, o namai, kaip tik prabudę!

Savo geltonomis akimis visus stebi ir teisia.

Na, gal ne kiek teisia, kiek linki greičiau grįžti į šiltus namus.

Pavienės mašinos. Ak, jose verda visai kitas gyvenimas!

Bet štai kas tikrai miega, tai žmonių budrumas.

Visi eina kiek susikaustę arba apgirtę - iš laimės ar meilės, žmogui ar alkoholiui.

Štai bažnyčia. Jei ją matai, dar nereiškia, kad tu netoli. Ji apgavikė, bet už tai kokia išdidi!

Ji primena namus.

Ji ir yra namai - pasiklydusioms sieloms.

Štai parduotuvė dar veikia. Nebeilgai.

Alkoholio negalima, tai ir auditorija nebe ta.

Bet apskritai vakaras gražus.

Gal kiek šaltas.

Bet ne toks šaltas kaip žmonių širdys,

Kurie nepataikę išmesti šiukšlės jos nepakelia!

Bala. Kaip jau įprasta.

Asfaltą remontuok neremontavęs, vis tiek ten atsiras bala.

Atrodo, kad ta bala kažkada buvo didžiulis ežeras, bet jo liko tik tiek- bala.

Tačiau vis tiek nepasiduoda!

Ir štai nuvažiavo paskutinė šio vakaro mašina. Aš pamelavau, ji nėra paskutinė. Bet už tai taip gražiai nuskambėjo...

Perėjus žvyro pinkles, mane jau pasitinka langas. Jis šiek tiek piktinasi, kad aš dar ne namuose, bet kas gi klauso seno lango girgždėjimo?... Todėl tuo pačiu jis mane meiliai pakviečia ir aš jau namuose.




Redos Kiselytės nuotr. III d klasės gimnazistė Eva Juškevičiūtė.